Įsisiūbuojant „Žaliųjų kryžių“ akcijai Lietuvos laukuose, ūkininkų balsas girdimas vis garsiau. Kol valdžios žmonės suka galvas, kam ir kiek kelti mokesčius, paprasti žemdirbiai su nerimu stebi vykstančius procesus, galinčius suduoti lemiamą smūgį šalies žemės ūkiui. Vienas tokių – ūkininkas Ričardas Lekavičius – aktyvus visuomeninis veikėjas, lapkričio mėnesį išrinktas Darbo partijos Šakių skyriaus pirmininku. 47 – erių Ričardas tiki, kad tai, kas tavęs nenužudo - padaro stipresnį, tačiau pastaruoju metu politinėje padangėje stebimi įvykiai privertė jį ne juokais suabejoti šiuo teiginiu.
„Tai, kas šiuo metu vyksta – sunkiai sveiku protu suvokiama, todėl veikti reikia nedelsiant. Kaimas ir taip natūraliai nyksta, o prie to dar prisideda griaunanti politika ir nykimo procesas įgauna žaibišką pagreitį. Nors politikoje esu tik metus, neabejoju, kad turiu reikalingų žinių, supratimo ir gyvenimiškos patirties. Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, tik patvirtina, kad į politiką atėjau tinkamu laiku. Tikiu, kad galima pakelti mūsų nuostabų kraštą“, - apie įsitraukimo į politikų gretas priežastis pasakoja Ričardas, per labai trumpą laiką įgavęs Šakių darbiečių pasitikėjimą ir tapęs skyriaus pirmininku.
Ričardas, vadovaujantis vienam perspektyviausių mėsinių galvijų veislininkystės ūkių Lietuvoje, neabejoja, kad situaciją dar galima pakeisti, todėl rimtai svarsto apie galimybę dalyvauti Seimo rinkimuose kitų metų rudenį.
Šeima - žmona Jolita, dirbanti muzikos mokytoja, ir penki vaikai – visiškai palaiko Ričardo norą „eiti į didžiąją politiką“, nes mato, kaip jam sunku ramiai stebėti naikinamą Lietuvą, juk vyras ne iš tų, kurie ramiai susitaiko su neteisybėmis ir abejingumu.
Ūkininkas džiaugiasi, kad jo darbas dera su pomėgiu, juk buvimas gamtoje ne tik įkvepia, bet ir sveikatina. Paklaustas apie laisvalaikį Ričardas nusijuokia – ne tiek daug jo ir lieka, juk penki vaikai – du studentai, dvi moksleivės ir pagrandukė darželinukė Aistė – visuomet sugalvoja, kaip tėvą įtraukti į savo veiklas. O kur dar visuomeniniai reikalai, taip pat reikalaujantys dėmesio ir atidumo. Turbūt nenuostabu, kad slapta Ričardo svajonė, kuria jis pasidalijo, yra.. patinginiauti bent tris dienas iš eilės.
Tačiau vos ištaikęs valandėlę laisvo laiko ir esant geram orui Ričardas ne tinginiauja, o skrieja parasparniu, gėrisi mylima Lietuva iš aukštai ir pasikrauna energijos laukiantiems darbams, kurių, akivaizdu, šiam aktyviam ir savo kraštui atsidavusiam politikui – ūkininkui niekada nepritrūks.
Skyriai