Kiek gali moteris turėti veiklų? „Visas!”- turbūt atsakytų Darbo partijos Švenčionių skyriaus pirmininkė Raja Krupenina. Ji rūpinasi namais, vyru ir dviem sūnumis, jau daugelį metų yra Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narė ir vicemerė, kasdieniame darbe tobulina neįgalumo nustatymo informacines sistemas ir metodikas. Loginis mąstymas ir moteriška atjauta – tai R. Krupeninos sėkmės garantas artėjančiuose savivaldos rinkimuose, kuriuose ji siekia užimti mero postą.
Apie kasdienius, nuveiktus ir planuojamus nuveikti darbus Švenčionių rajone kalbamės su neseniai išrinkta Darbo partijos Švenčionių skyriaus pirmininke Raja Krupenina.
Visai neseniai tapote Švenčionių skyriaus pirmininke. Papasakokite, kokia Jūsų skyriaus vizija, kokie darbai laukia pirmiausia? Vizija labai paprasta - sutelkti skyriaus narius. Paskutiniu metu skyriuje vyravo nekokios nuotaikos, nusivylimas padėtimi rajone. Esame 4 Darbo partijos atstovai Švenčionių rajono savivaldybės taryboje. Pradžioje mūsų buvo 8, bet ilgainiui 4 perėjo į poziciją. Greičiausiai tiesiog norėdami išsaugoti darbo vietas, o gal vedini politinių ambicijų. Tai prieštaravo Darbo partijos Švenčionių skyriaus pozicijai, kad turime iškelti žmonių poreikius virš savo asmeninių.
Dabar mes esame opozicijoje, tad esame šiek tiek apriboti veikloje. Turime mažiau galių, įtakos, tačiau matome labai daug dalykų rajone, kurie mūsų netenkina. Gyventojai visa tai taip pat mato. Mūsų partijos nariai visuomet užima aktyvią poziciją, pasisako prieš daugelį, mūsų manymų, neteisingų dalykų. Tad noriu visus sutelkti bendram darbui, kad padėtis rajone taip sparčiai neblogėtų, kaip yra dabar. Nemažai yra nuveikta per mūsų valdymo laikotarpį, sukurta ir aprobuota planų dėl situacijos rajone pagerėjimo. Na, ir, žinoma, artėjančiuose rinkimuose sieksime pastiprinti savo pozicijas rajono valdžioje, kad galėtumėm veikti gyventojų gerovės vardan ir įgyvendinti savo strategiją, kuri paremta daugiamete patirtimi.
Nuo 2007 m. einate Švenčionių mero pavaduotojas pareigas. Turbūt žinių ir patirties turite daugiau nei pakankamai. Ar Jūs kandidatuosite arėjančiuose savivaldos rinkimuose į mero postą?Taip, aš kandidatuosiu į mero postą. Tikrai per tiek metų, eidama vicemerės pareigas, įgijau labai daug patirties. Per tą laiką teko kuruoti švietimo, socialinių reikalų, medicinos, kultūros sritis. Ne tik teko prisidėti savo žiniomis ir gebėjimais prie investicinių projektų parengimo, bet ir jų priešistorę kurti. Patirties turiu tvarkant biudžetą, gerinant žmonių gerovę, numatant rajono perspektyvas.
Investicinių projektų dėka gerinome rajono infrastruktūra, kūrėme ekonominės zonos infrastruktūrą, padėjome pamatus pagrindinių mūsų miestų centrų sutvarkymui. Vadovavau strateginio planavimo komisijai, kuri vykdė parengiamuosius darbus. O pasirengti tokiems projektams, manau, yra didesnis darbas, nei juos atlikti, kai jau yra paskaičiuota sąmata, sukurti planai, praeiti visi biurokratiniai koridoriai.
Šiuo metu padėtis rajone netenkina. Miestuose jau ilgą laiką gatvės yra perkastos ir visi darbai siaubingai uždelsiami. Tai sukelia didelių nepatogumų daugiabučių namų gyventojams. Mes, atlikdami tokius darbus, pirmiausiai galvodavome apie žmones ir jų kasdienius poreikius. Juk jie šiomis gatvėmis kasdien vaikšto, važiuoja, kiemuose bėgioja ir žaidžia vaikai.
Aišku, gaila, kad politiniai įvykiai pasisuko taip, kad šiuo metu mūsų parengtus projektus įgyvendina kiti. Ir jais didžiuojasi lyg savais. Tad, prieš kandidatuodama į mero postą, iškart noriu visus perspėti, kad per 4 ateinančios kadencijos metus „matomų“ darbų bus tikrai ne tiek daug, kiek norėtume. Dabartinė pozicija nekuria pagrindo, nededa pamatų tolimesniems pokyčiams, o tiesiog įgyvendina mūsų anksčiau paruoštus projektus. Todėl pirmieji metai bus „tuštoki“. Tačiau mes žinome kaip ir ką daryti, todėl tikrai (jei laimėsime, o taip ir bus – kam gi daugiau kandidatuoti?) nuveiksime tiek gerų darbų, kiek tik bus įmanoma.
Švenčionių rajonui reikia dirbti verslo pritraukimo linkme. Turime vieną didelę tarptautinę įmonę Pabradėje „Intersurgical“, su kuria buvo labai daug kalbėta, siekta, kad mūsų profesinio rengimo centre jiems būtų ruošiami kvalifikuoti darbuotojai. Deja, matomai, dabartinė valdžia šiuo klausimu kontaktavo nepakankamai ir jie savo filialą atidaro Visagine. Mano manymu, tai yra praradimas mūsų rajonui.
Tokių pavyzdžių yra ne vienas, daugeliu klausimų galima dirbti visai kitaip. Štai, kad ir labiau palaikyti vietinį verslą. Juk vietinis verslas papildo rajono biudžetą, didina žmonių užimtumą, kuria darbo vietas, gerovę, skatina jaunimą pasilikti ir kurti šeimą čia. Juk geografinė Švenčionių rajono padėtis – labai gera: netoli Vilnius, Pabradė. Mus supa gamta, čia gražu ir ramu. Reikia tai protingai išnaudoti. Galima kurti pramogų ir poilsio bazes. Žmonės čia norės tiek lankytis, tiek gyventi - reikia tik darbo vietų, infrastruktūros ir geresnių socialinių garantijų.
Nuo 2007 m. esate Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narė bei mero pavaduotoja. Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojatės?Mūsų rajonas – vienintelis toks Lietuvoje, kur 3 miestuose, Švenčionyse, Švenčionėliuose ir Pabradėje, labai sukoncentruotas gyventojų skaičius. Kiekviename iš jų gyvena maždaug po 5000 gyventojų. Taigi viso 15 000 iš visų 26 000 rajono gyventojų. Tokia koncentracija – visuomet kelia problemų skirstant finansavimą infrastruktūros gerinimui.
Tačiau mes pasiekėme, kad būtų skirtos nemažos investicijos visų 3 miestų daugiabučių namų kvartalų tvarkymui. Šiuo metu šie darbai vyksta, tačiau, labai gaila, pernelyg ilgai užsitęsė. Švenčionių ir Švenčionėlių miestuose jau prieš kurį laiką buvo perkasti kiemai ir toliau darbai nebejuda. Akivaizdu - valdžia nesugeba greitai ir savalaikiai vykdyti prisiimtų darbų.
Taip pat planavome su verslo pagalba atnaujinti miestų apšvietimą. Tokie sprendimai nereikalauja lėšų iš rajono biudžeto. Savivaldybė tampa partneriu, o darbus verslas vykdo savo lėšomis. Panašiu principu žadama statyti ir Vilniaus „tūkstantmečio stadioną“. Su šiuo projektu mes buvome beveik finišo tiesiojoje, tačiau jis kažkodėl taip ir nebuvo pradėtas.
Kalbant apie kultūros sritį – pavyko suderinti strateginius planus ir vykdyti visų 3 miestų Kultūros namų renovaciją. Pagal planą jie aprūpinami ir šiuolaikiška technika. Į rajoną mielai atvyksta įvairūs atlikėjai, vyksta teatro pasirodymai, nes mūsų rajono renovuoti Kultūros centrai pagaliau atitinka šių laikų reikalavimus.
Darbo partijos Kultūros ministras Šarūnas Birutis, kurį laiką ėjęs Švenčionių skyriaus pirmininko pareigas, labai padėjo mūsų rajonui. Švenčionių miesto vaizdą labai puošia čia esanti cerkvė. Tačiau, kai buvo laikai, kuomet reikėjo privatizuoti žemes ir sutvarkyti visus būtinuosius dokumentus, Švenčionių rajono Stačiatikių bendruomenė buvo labai silpna ir viso to nepadarė. Bėgant laikui cerkvė ėmė griūti, pajudėjo jos pamatai ir ji tapo avarinės būklės. Tam, kad ją sutvarkyti – reikėjo nudirbti milžiniškus darbus. Dokumentai nebuvo sutvarkyti, o ir laikas, kai juos buvo galima sutvarkyti praėjo. Tam, kad būtų skirtos investicijos remontui ir restauracijai – reikėjo turėti nuosavybės teisę. Su Š. Biručio pagalba buvo gautas Vyriausybės nutarimas, įteisinta nuosavybės teisė, ir, galų gale, galėjome pradėti tvarkymo darbus.
Galima ilgai kalbėti apie mažiau ir daugiau matomus darbus, kurie yra tiesiog būtini, norint, kad eilinis rajono gyventojas jaustųsi gerai, patogiai ir būtų laimingas. Tai - pagrindinė kiekvienos valdžios pareiga ir ją atlikti turime dorai ir tvarkingai, nelaukdami paraginimo ir padėkų.
Dirbate Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Metodikos ir informatikos skyriaus vedėja. Papasakokite apie savo kasdienį darbą.
Kasdienis darbas – įtemptas. Mes valdome informacinę sistemą, sukurtą 2005 m. Ji – unikali, skirta neįgalumo nustatymui. Sistemos palaikymas užima labai daug laiko: keičiasi teisės aktai, keičiasi normos ir turime savalaikiai ją tobulinti, keisti. Taip pat mūsų tarnyba užsiima priimtų sprendimų kontrole. Yra atskiras, tam skirtas informacinės sistemos blokas, kuris skirtas šiai kontrolei. Kontrolė – taip pat labai dinamiškas klausimas. Yra keičiamos formos, viskas tobulinama, taigi nuolat reikia atlikti sistemos modernizacijos darbus.
Kita šio skyriaus darbo dalis – metodika. Mūsų skyrius yra atsakingas už visos tarnybos veiklos planavimą ir ataskaitų rengimą. Tarnyba veikia visuose Lietuvos teritoriniuose vienetuose. Turime visus skyrius aprūpinti viskuo, ko jiems gali prireikti. Mūsų darbas – tai planavimas, analizė, ataskaitų teikimas, išvadų rengimas, bendravimas su Ministerija, pasiūlymų rengimas. Šiuo metu taip pat tobuliname darbingumo lygio nustatymo kriterijus.
Tačiau didžiausia šiuo metu mums pateikta užduotis – rasti būdą, kaip geriau atliepti neįgaliųjų poreikius. Po tam tikrų įvykių, o tiksliau - STT įsikišimo Klaipėdoje ir Šiauliuose, kuomet buvo tariamai atskleisti korupciniai veiksmai, kurie, beje, priklauso ne tik nuo mūsų tarnybos, bet ir nuo gydytojų, Ministerijoje ėmė sklandyti nuomonė, kad reikalinga pertvarka. Kalbama, kad reikėtų mūsų tarnybą pertvarkyti ir modernizuoti nustatymo mechanizmus, kad neįgalumas būtų nustatomas kuo tiksliau ir objektyviau bei, kad būtų kuo mažiau galimybių pasireikšti korupcijai. Dabar vyksta naujo visos tarnybos veikimo modelio paieška. Dalis šių darbų atitenka ir mūsų metodikos skyriui.
Kaip manote, kokia neįgaliųjų gyvenimo kokybė Lietuvoje šiandien? Ar jiems suteikiamos visos socialinės garantijos? Ko trūksta?Pirmiausia – trūksta mūsų pačių sąmoningumo. Mūsų visuomenė dar vis nėra įpratusi neįgalųjį laikyti lygiaverčiu sau. Vis dėlto norėtųsi, kad neįgalusis galėtų oriai gyventi, kad jis gautų kokybiškas paslaugas, kad jo neįgalumas netrukdytų jam gyventi taip, kaip gyvena sveikasis žmogus.
Savivaldybė rekonstruoja pastatą ar nutiesia, išasfaltuoja kelią, o klerkai ir specialistai piktinasi, kad atvažiavo neįgali priėmimo komisijos narė ir ji negali įvažiuoti su vėžimėliu - jai reikalingas parapetas, ir t.t. Mes kol kas nesuprantam neįgaliųjų poreikių iki galo, kad jis galėtų patekti į bet kurį administracinį pastatą, į bet kurį aukštą, kad jis sulauktų pagalbos ne todėl, kad jis neįgalusis. Jis tiesiog nevaikšto kojomis - jis važiuoja vėžimėliu. Jis nekalba taip greit, kaip mums norėtųsi. Labai svarbu užtikrinti, kad jis turėtų galimybę naudotis tomis pačiomis paslaugomis, kuriomis naudojasi sveikasis žmogus. Va šito suvokimo mums labiausia trūksta. Ir, aš manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo mąstymo. Aišku, tai nėra lengvas ir greitas procesas. Bet, kai pasikeis mąstymas, aš manau, visi kiti dalykai susitvarkys savaime. Ir neįgalusis turės visas sąlygas gyventi, dirbti, linksmintis, lankyti pramoginius renginius, turėti hobį ir turiningą laisvalaikį. Jam neturi trukdyti jo neįgalumas.
Skyriai