Kai esi žmogus, kuriam rūpi valstybės reikalai, Tavo, vaikų ateitis, o ypač jei esi jauna moteris, kuri dar ir mama, visada reikia rinktis. Rinktis tarp karjeros ir šeimos, tarp geriau apmokamų pareigų ir vertybes labiau atitinkančios savirealizacijos, kovoti už teisę būti lygiavertiškai vertinama kaip Tavo kolegos vyrai.
Visa tai patyriau savo kailiu per pastaruosius dešimt metų politikoje. Tai neįkainojama patirtis, tačiau ne vien rožių žiedlapiais klota. Viena vertus, man labai pasisekė, kad turėjau ir turiu tiek galimybių, kita vertus, reikėjo ir vis dar reikia dirbti daug daugiau dėl nuolat patiriamos diskriminacijos vienoje ar kitoje srityje. Ir, atrodo, galėtum žmogus sau paprastai, „normaliai“ gyventi, bet ne! „Jai visada negana“, – sako žmonės. Jie mano turintys teisę vertinti, ar ne per daug čia jai tų vaikų, ar ne per mažai ji su jais būna, ar jos vyras ne per daug „uždarytas“ namie, nes juk auginti vaikus yra tokia „moteriška pareiga“, kiek jai metų, kad ji manytų galinti ką nors pakeisti, juk ji statytinė ir t. t. Atrodo, tikrai galėtum į viską spjauti, gyventi sau ramų gyvenimą, auginti kiekvieną vaiką po dvejus metus, grįžti į darbo rinką po šešerių metų pertraukos ir susirasti savo išsilavinimą, geras karjeros galimybes žadantį, puikiai apmokamą darbą, kasdien namo grįžti 17 val. ir paskui nelėkti spręsti kokių nors partinių ar bendruomeninių reikalų, juk taip? Tada būtume dar geriau apsirūpinę ir gyventume niekam neužkliūdami. Tačiau šitaip gyventi aš tikrai negalėčiau. Tai būtų ne mano gyvenimas, nes mano gyvenimui reikia didesnių iššūkių ir aš turiu labai gražių vizijų apie miestą ir šalį, kurioje gyvenu.
Aš nenoriu būti pasyvi stebėtoja, kai viskas po truputį keičiasi mūsų šalyje. Aš noriu būti ir esu aktyvi tų pokyčių dalyvė. Taip, aš aukoju daugiau savo asmeninių interesų ir savo laiko šeimai, tačiau tai darau dėl aukštesnių tikslų ir vieną dieną galbūt ne mes, bet mūsų vaikai gyvens tokioje aplinkoje, kai niekam nekils klausimų ar abejonių dėl kito žmogaus pasirinkimų, kai tai niekaip nepažeidžia jo interesų. Aš kalbu apie tikrą liberalią, modernią demokratiją, kur kiekvienas žmogus ir jo pasirinkimai yra gerbiami. Apie laisvę, už kurią reikia kovoti kasdien ir asmeniškai, ir valstybės mastu. Už galimybes kiekvienam žmogui turėti vienodas sąlygas save realizuoti nuo mažiausio žmogaus, kuris gauna kokybišką išsilavinimą, nesvarbu, kur gyvena, ar žmogaus, kuris nori gauti deramą darbo užmokestį, nesvarbu, iš kur jis, kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar su kokia sveikatos knygelės istorija. Štai dėl ko svarbu, kad tokie jauni žmonės, jauni tėvai ir visi žmonės kaip aš, kuriems rūpi aukštesni tikslai, dalyvautų politikoje ir siektų tų tikslų įgyvendinimo. Štai kodėl – dėl vertybių reikia mus palaikyti rinkimuose, ypač tokiuose kaip Europos Parlamento, kur sunkiau išgirsti konkrečius programos tikslus ir nuostatas, kur sunkiau apčiuopti, ką tokiose institucijose vienas ar keli žmonės gali nuveikti.
Taigi kviečiu palaikyti mane, nes tiksliai žinau, kad man didžiausią įtaką pasirinkimuose daro vertybės, ir esu tikra, kad aš tikrai galiu daryti nors ir nedidelius, bet pozityvius pokyčius plečiant liberalios demokratijos ribas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Nors ir mažyčiu savo pavyzdžiu noriu paskatinti kitus žmones, kurie galbūt mano, kad turi mažiau galimybių, dalyvauti politikoje ir keisti įsisenėjusį požiūrį, nes Tu gali, jei manai, kad gali!