"Sėkmės paslaptis - tai tikslo pastovumas,"- sakė Bendžaminas Dizraelis. Dar daugiau, pastovumas – tai šiandien itin reta ir vertinga savybė. Vargu ar dažnai besutiksi žmogų, kuris nemeta kelio dėl takelio, neišsižada principų ir vertybių, lieka ištikimas sau ir daugiau nei dešimtmetį pažįstamiems žmonėms dėl tikros ar menamos asmeninės naudos. Džiugu, kad ši savybė – pastovumas - nesvetima darbiečiui A. Makarevičiui.
Su Kauno rajono savivaldybės tarybos nariu, Darbo partijos Kauno rajono skyriaus pirmininku, Darbo partijos prezidiumo nariu Antanu Makarevičiumi kalbamės apie geriausią Lietuvoje - Kauno rajoną, kuo šis ypatingas, apie teisingumą mūsų šalyje bei tai, kas paskatino pasukti politikos keliu.
Antanai, kas Jus paskatino aktyviai dalyvauti politikoje?Viskas prasidėjo 2002 m. Tuo metu buvo krizės versle pradžia. Mačiau kaip auga biurokratija, kaip stringa sprendimai VMI ir Sodroje, su kokiomis problemomis susiduria verslininkai. Priklausiau Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai ir jos tuometinis prezidentas
Viktoras Uspaskich steigė partiją – Darbo partiją. Mūsų mintys sutapo, mačiau jo energiją, veržlumą, todėl net nekilo klausimų – viskas įvyko tartum savaime.
Darbo partijoje esate nuo jos įkūrimo - tai parodo Jūsų pastovumą. Papasakokite, kodėl pasirinkote šią politinę jėgą?Tuo metu kai steigėsi Darbo partija – visos kitos politinės jėgos jau buvo susikompromitavusios. Kaip ir minėjau, viskas susiklostė tartum savaime, taip susidėliojo aplinkybės. Tačiau nauja partija buvo tartum šviežio oro gurkšnis.
Darbo partijos ideologija man visuomet buvo artima, programinės nuostatos atitiko tai, ko, mano manymu, iš tiesų reikia Lietuvai. Galų gale, per tiek metų užsimezgė ne viena graži bičiulystė su skyriaus ir partijos nariais iš visos Lietuvos. Čia aš jaučiuosi komandos, netgi šeimos nariu. Apie jokias kitas partijas tikrai niekada net negalvojau.
Jau trečią kadenciją einate Kauno rajono savivaldybės tarybos nario pareigas. Kokius tikslus, iššūkius sau išsikeliate šioms pareigoms? Aš esu labai dėkingas žmonėms už išreiškiamą man pasitikėjimą jau nuo 2007 m. Tikiu, kad trečia kadencija taryboje įrodo, kad juos atstovauju tinkamai. Ir sustoti aš tikrai neketinu. Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu kasdien būti geresniu nei vakar. Man svarbu kasdien kelti sau naujus tikslus ir dirbti, kad juos pasiekti, kad numatytus darbus - įgyvendinti.
Iš tiesų šiuo metu savo idėjas realizuoti nėra lengva. Kauno rajono savivaldybės taryboje daugumą sudaro 15 socialdemokratų ir kiti kartais net žodžio įterpti negalime. Tačiau nors ir nėra lengva, darau viską, kad gyvenimo Kauno rajone kokybė gerėtų. Mano tikslas – sąžiningas rajono gyventojų atstovavimas visose srityse. Tą kasdien ir darau.
Kokias įžvelgiate didžiausias problemas Kauno rajone?Kauno rajonas – ypatingas. Visi žinome, kad antras pagal dydį Lietuvoje miestas auga lyg ant mielių. Čia kuriasi verslai ir darbo vietos, o jaunos šeimos vis dažiau renkasi gyvenime rajone, kur gamta, grynas oras, galimybė turėti savo kiemą ir daržą. Taigi, turėdami darbus Kaune, žmonės gyvena Kauno rajone ir gyventojų skaičius čia tik didėja. Tai džiugina, tačiau tuo pačiu turime skirti be galo daug dėmesio tam, kad gyventi rajone būtų patogu.
Visų pirma, Kauno rajono valdžia turi susitelkti ir gerinti infrastruktūrą. Labai svarbu, kad jaunoms šeimoms čia pakaktų darželių ir mokyklų, kad kursuotų patogus viešasis transportas. Rajone labai trūksta sporto mokyklų – tėvams atžalas tenka vežti į miestą. Mūsų rajone taip pat problemų kelia žvyrkeliai. Yra atitolusių miestelių, kuriuose trūksta darbo vietų, o kasdien važiuoti dirbti į Kauną vis dar yra labai nepatogu.
Dar daugiau – aš (ir Darbo partija) pasisakau už nemokamą viešąjį transportą. Šią idėją savivaldybės taryboje siūlau jau antrą kadenciją. Tik pagalvokit, jei asmuo iš Kauno rajono dirbti važiuoja į Kauno miestą ir gauna minimalų mėnesinį atlygį – nemažą jo pajamų dalį „suvalgo“ transporto išlaidos. Na, o nedarbo išmokos dydis juk labai panašus. Dėl to, gerai paskaičiavęs, net ir darbingas bei dirbti norinti asmuo gali pasirinkti nedarbą. Tai kenkia tiek pačiam žmogui, tiek mūsų valstybei. Todėl nemokamas viešasis transportas, ypatingai rajonų gyventojams, mano nuomone, yra būtina sąlyga kokybiškesniam gyvenimui. Sutinku, galbūt iš karto pasiūlyti nemokamas viešojo transporto paslaugas visiems – per didelis smūgis biudžetui. Tačiau galima pradėti po truputį, suteikiant galimybę nemokamai keliauti į darbą dirbantiems mieste, tremtiniams, senjorams ir pan.
Antra milžiniška ir aktuali problema atsirado pakankamai neseniai. Karmėlavos ir Ramučių gyventojams ramybės neduoda Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pradėjusi kilti atliekų deginimo jėgainė. Taršos objektas kyla visai netoli gyvenamųjų plotų – tai tikrai kenks gyventojų sveikatai, gyvenimo kokybei ir ramybei. Labai liūdna, kad šio klausimo niekas nesprendžia, rajono vadovai žmonėms nepadeda. Tiesiog privalome apginti Kauno rajono gyventojų teisę į sveikatą ir švarią aplinką.
Trečia, Kauno rajone yra labai daug sodų bendrijų, kuriose – savitos problemos. Pradedant nesutvarkytais keliukais tarp sklypų, kuriais, esant, neduokdie, nelaimei, negalės pravažiuoti stambiagabaričiai gelbėjimo tarnybų automobiliai, baigiant tuo, kad tie keliukai ir toliau siaurėja, nes auga tujos, obelys ir rožių krūmai, su kuriais atsisveikinti sodo savininkams būna be galo sunku.
Daug aistrų neseniai sukėlusi siūlyta įstatymo pataisa bet kokios komercinės veiklos soduose uždraudimui, mano akimis, labai vienpusiška. Motyvuojama buvo tuo, kad sodas yra skirtas poilsiui. Tačiau šiandien realybė kitokia – daugumoje sklypų įsikūrę pastovūs gyventojai. Kodėl, jei sakoma, kad įkurtas autoservisas trukdys ilsėtis, nekalbama apie tai, kad „ilsėtis“ su trankia muzika ir vakarėliais atvykę asmenys trukdo ramiai leisti savaitgalius čia gyvenantiems? Arba kodėl visi bendrijos nariai turi mokėti už šiukšlių išvežimą, jei tik 2 sklypuose nuolat gyvenama? Tokių ir panašių, galimai net konfliktinių, situacijų – ne viena. Aš jau seniai kalbu apie tai, kad sodų bendrijas reikėtų suskirstyti pagal tipus: į rekreacines, gyvenamąsias, ir t. t. Tai padėtų burtis bendrus tikslus toje teritorijoje turinčius žmones, būtų išvengta begalės ginčų, o esant poreikiui – visuomet galima būtų pasikeisti sodų bendrijos paskirtį.
Šiais laikais reikia kardinaliai keisti požiūrį į sodų bendrijas. Štai, kad ir Klaipėdos „Dituva“ - tai juk miestas mieste! Bendrijoje registruota virš 6400 narių, 2500 nuolatinių gyventojų. Dituvos sodai įsikūrę 660 hektarų plote, prižiūri 130 kilometrų gatvių ir keliukų. Bendrijos teritorijoje veikia prekybos centras, biblioteka, bendruomenės namai, kino salė, sveikatos centras, gyvūnų klinika, valstybinis darželis, keletas maisto parduotuvių, picerija, užkandinė, keletas maisto paviljonų. Yra įrengtas sporto ir poilsio bei žaidimų parkas, veikia lentpjūvės, sulčių spaudyklos, kitos privačios įmonės. Ir tokių sodo bendrijų Lietuvoje tik daugės! Todėl didžiųjų miestų rajonai tam ruoštis pradėti turi jau dabar.
Taip pat manau, kad turime skirti daugiau dėmesio municipalinei policijai. Turime atgaivinti policijos poskyrius kaimuose, miesteliuose. Šiuo metu nuovadų skaičius yra per mažas užtikrinti rajono žmonių saugumui. Keli Kauno rajono teritorijoje veikiantys poskyriai turi aiškiai apibrėžtas darbo valandas, vėliau tvarką prižiūri patruliuojantys ekipažai. Tačiau ir pastarųjų mūsų rajone yra per mažai. O kuomet potencialiai nusikalstamą veiką galintys padaryti asmenys žino, kad kaime teisėsauga sureaguos labai negreitai – didėja tikimybė, kad nusikaltimas bus įvykdytas. Savivaldybės pareiga – užtikrinti gyventojų saugumą.
Esate tarnavęs armijoje. Kaip manote, ar tai Jus išmokė disciplinos ir tvarkos? Ar tai padeda Jums, kaip politikui?Man atrodo, kad armija išmoko visko. Tuo metu, galbūt, ir nesinori eiti tarnauti, atrodo, kad dalis gyvenimo bus išbraukta, tačiau niekur kitur tokios gyvenimiškos patirties, disciplinos neišmoksi. Tačiau ir ta kariuomenė turi būti šiuolaikiška, patraukli. Šiuo metu į kariuomenę siunčiama lyg į kalėjimą – neva „persiauklėti“. O turi tapti garbe tarnauti Lietuvai, turi vyrauti nuomonė, kad karinės prievolės vengti – negarbinga. Ir mano nuomone, tarnauti armijoje turėtų kiekvienas vyras.
Esate įkūręs labdaros ir paramos fondą, organizuojantį akciją „Pasidalinkime“. Papasakokite apie tai plačiau.Labdaros ir paramos fondo tradicija – per Kalėdas ir Velykas padėti socialiai remtinoms šeimoms. Mūsų fondas nėra didelis, padedame kuo galime – drabužiais, baldais, technika, maistu, dėmesiu. Būna, kad žmonės patys skambina, prašo pagalbos sau ar pažįstamiems. Tokiems atvejams taip pat neliekame abejingi. Taip pat, jeigu turime lėšų, finansiškai remiame talentingus mokyklinio amžiaus vaikus. Žmonės tikrai lieka dėkingi, o man jiems padėti – didžiausia laimė. Kiekvienas turime džiaugtis, jei turime stogą virš galvos, pagalvę po galva ir maisto pusryčiams, pietums bei vakarienei. Turime nepamiršti, kad gyvename visuomenėje ir gyventi reikia ne tik, kad pačiam būtų gerai, bet, kad ir kitam, kuriam šiuo metu, galbūt, labai sunku, padėti.
Ką šiuo metu gyvenime veikiate? Kokie Jūsų kasdieniai darbai?Šiuo metu kovoju su valdininkais teismuose ir rūpinuosi savo sveikata. Žemės ūkio ministras neteisėtai pasirašė įsakymą mane atleisti iš pareigų. Bandau atstatyti teisingumą ir savo direktoriaus pareigas VšĮ „Ekoagros“. Kovoju ir su žiniasklaida, kuri rašė netiesą, pylė purvą. Esu ramus, nes žinau, kad savo pareigas atlikau gerai, visuomet buvau sąžiningas ir teisingas. Tikiuosi, kad ne tik pasakose nugali gėris ir, kad Lietuvos teismai įrodys jog tikrai gyvename teisinėje valstybėje, kur žmogaus ir darbuotojo teisės yra ginamos.
Taip pat šiuo metu itin daug laiko skiriu šeimai: vaikams ir anūkei. Neseniai vyko dukros vestuvės. Esu be galo laimingas tėtis ir senelis. Ko daugiau žmogui gali reikėti?
Skyriai