Alicija Ščerbaitė: atėjo laikas Šalčininkams keistis

"Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo,"- rašoma Naujajame testamente. Meilė žmogui ir savo gimtajam kraštui Darbo partijos Šalčininkų skyriaus pirmininkę Aliciją Ščerbaitę atvedė į politiką. Idealiste save vadinanti moteris tiki, kad politikai gali būti nuoširdūs ir sąžiningi, dirbantys Lietuvai ir jos žmonėms. Ir iš tiesų, iš pokalbio su A. Ščerbaite matome, kad ji - puikus to pavyzdys.

Su Darbo partijos Prezidiumo nare, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nare, Darbo partijos Šalčininkų skyriaus pirmininke Alicija Ščerbaite kalbamės apie ypatingą Lietuvos kampelį - Šalčininkus, čia gyvenančius religingus, tačiau pasitikėjimo savimi stokojančius žmones, politinius žaidimus ir viziją, kokioje Lietuvoje gyventi būtų gera.

Alicija, esate Šalčininkų skyriaus pirmininkė. Kuo, Jūsų manymu, Jūsų skyrius išsiskiria iš kitų?


Darbo partijos Šalčininkų skyriaus žmones vienija draugiškumas ir darbštumas. Stengiuosi visada palaikyti lygiaverčius santykius, džiaugiuosi, kai žmonės išsako savo nuomonę, kokia ji bebūtų. Visada vadovaujuosi taisykle, kad visi mes – lygūs. Visi skyriuje dirbame visuomeniniais pagrindais, todėl kiekvieno indėlis yra svarus ir svarbus. Kaip pirmininkė niekada nevaržau žmonių, visada išklausau ir įsiklausau. Esant skirtingoms pozicijoms tiek mane galima įtikinti pakeisti savąją (turint svarius argumentus), tiek ir aš galiu perkalbėti žmones. Mano vadovaujamo skyriaus nariai yra lyg seniūnijų ambasadoriai ir būtent iš jų aš sužinau apie problemas, su kuriomis susiduria Šalčininkų krašto žmonės.

Skyriuje mes esame daugiau nei draugai. Visai nesvarbu, kad mūsų amžius yra labai skirtingas - vieni kitiems tapome labai artimi. O, kaip sakoma, ko tik nepadarysi dėl artimojo. Su skyriaus nariais mes daug keliaujame. Esame aplankę Latviją, Estiją, Švediją, Lenkiją, Suomiją. Pavasarį skrisim į Romą, Vatikaną, Pompėją, Tivolį. Aš stengiuosi parodyti kuo daugiau kitų šalių kultūrų, noriu, kad žmonės patirtų maloniausias akimirkas kartu. Tokios išvykos vienija, motyvuoja, suteikia jėgų bendram darbui ir praplečia akiratį.

Šiuo metu esate Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narė. Sakykit, kokias opiausias problemas Šalčininkų rajone matote?


Galėčiau išskirti du problemų tipus: materialines ir žmogiškąsias. Jei materialinės problemos su laiku išsprendžiamos, tai žmogiškosios - niekaip. Šalčininkų rajone žmonės nepasitiki savimi, vis dar bijo, jaučia savivaldos pranašumą, jaučiasi menkaverčiais prieš administracijos aparatą. Noriu atviros visuomenės, asmeniškai nepriimu kažkieno sukurtų ir primetamų taisyklių bei tvarkų. Man keista, kai koncerto metu rezervuojamos pirmosios eilės kažkam „svarbiam“. Kodėl jos iš viso turėtų būti rezervuojamos? Visi žmonės - lygūs. Man keista, kad žmonės yra tarsi „rūšiuojami“. Man keista, kad seniūnijose nėra tamprių santykių tarp gyventojų ir atstovų. Apibendrinant galiu pasakyti, kad mums dar daug yra kur stiebtis ir dirbti. Tas išorinis grožis slepia apdulkėjusį vidų.

Kalbant apie materialius klausimus, Šalčininkų rajono seniūnijose trūksta bendrų erdvių, trūksta autobusų, kurie leistų žmonėms pasiekti rajono centrą, trūksta tvarkingų kelių, trūksta vaikų ugdymui skirtos popamokinės veiklos ir t.t. Šių dalykų stygius ypatingai juntamas mažuose rajono miesteliuose. Šalčininkų rajonui reikėtų optimizuoti administracinį aparatą, čia trūksta kompetentingų specialistų, trūksta galimybių specialistams mokytis ir kelti savo kvalifikaciją.

Kita opi Šalčininkų rajono problema – darbo užmokestis. Čia atlyginimai nėra dideli ir šeimoms labai trūksta pajamų. Turime į tai žiūrėti kompleksiškai – kiekviena sritis yra svarbi ir kiekvienoje iš jų reikia pokyčių. Mes gyvename inovatyvioje visuomenėje, turime stiebtis ir augti ne tik kaip specialistai, bet ir  kaip žmonės.

Anksčiau esate dirbusi Seimo nario padėjėja. Papasakokite apie šią patirtį. Juk daugelis nepasitiki LR Seimu, o padėjėjai visuomenės akyse - nieko neveikiantys seimūnų artimieji ir draugai. Tad papasakokite, ar buvo daug darbo? Kas patiko, kas nepatiko einant šias pareigas?

Kiekvienas savo darbą sąžiningai atliekantis Seimo narys dirba daug ir sunkiai. Padėjėjai taip pat.

LR Seimo nario padėjėja dirbau beveik 4 metus. Esu dėkinga už šią patirtį. Dirbdama šį darbą išmokau labai svarbaus dalyko – nėra pareigų, yra tik žmonės, kurie, kad ir būdami aukščiausi valstybės pareigūnai, klysta ir, patikėkit manimi, tai - žmogiška.

Parlamentinė teisė ir teisėkūros procesas yra sudėtingi. Kas gilinasi į subtilybes - supranta, kad tai nėra lengvos pareigos, nes asmuo, padedantis ruošti teisės aktų projektus, turi orientuotis visose valstybės valdymo srityse, turi būti sumanus ir mokėti analizuoti aplinkybes bei numatyti padarinius, kuriuos gali sukelti teisės akto pakeitimas. Kadangi darbo aš nebijau - man didžiulis krūvis patikdavo.  Kasdien tekdavo susidurti su naujais klausimais, juos per dieną suprasti, išanalizuoti, o kartais dar ir kitiems paaiškinti. Norėdama pailsėti nuo teisėkūros ir teisės aktų, kartais apsiimdavau pakuruoti į ekskursijas ateinančius studentus, kurie noriai pažindinosi su Parlamento darbu. Visą dieną praleidę su Seimo nariu ir jo komanda studentai visuomet pripažindavo, kad tautos atstovo pareigos – tai atsakomybė ne tik už save, bet ir už žmones ir, kad tinkamai pareigas atliekantys Seimo nariai turi labai daug darbo. Na, o labiausiai man patiko bendrauti su jaunimu. Jie labai žingeidūs, jiems kyla begalės klausimų, ir aš, savo ruožtu, mielai į juos visus atsakydavau, visuomet buvau nuoširdi. Turėjau tikslą - formuoti tinkamą jaunų Lietuvos piliečių mąstymą apie Lietuvos Parlamentą. Tiesa, pasitaikė ir ypatingų klausimų, bet, prisipažinsiu, ir aš pateikdavau netikėtų atsakymų. Pavyzdžiui, kartą studentai paklausė: „Ką daryti, kai tautos atstovai negirdi tautos?“. Paaiškinau, kad tauta turi išnaudoti visas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas priemones, kad jų nuomonė būtų išgirsta. Tačiau jei ir tuomet jų niekas negirdi - ateiti ir daužyti langus. Tokio atsakymo jie nesitikėjo. Klausė, ar aš negalvoju, kad tai yra neteisėta? Atsakiau, kad aš ir pati taip daryčiau, tad kodėl turėčiau meluoti? Parlamentas privalo girdėti tautą.

Kitas Seimo nario padėjėjo darbo privalumas – tai nuolatinė galimybė bendrauti su žmonėmis iš įvairių Lietuvos regionų. Pažinti juos, jų kasdienybę, problemas ir lūkesčius. Kartais pasitaikydavo atvejų, kai žmogų kankinančią problemą išspręsdavome per kelias minutes. Man labai smagu, kai mano teisinės žinios gali būti naudingos visuomenei. Tikiu, kad tai ir yra tikroji teisės paskirtis.

Žmones konsultuoju ir šiandien. Manimi pasitiki, man skambina ir aš visuomet stengiuosi rasti galimybę padėti. Kartais tai darau net pietų pertraukos metu. Man pikta, kad pas mus nėra laisvai prieinamų teisinių konsultacijų, kad vis dar labai daug biurokratijos - visur reikia rašyti raštus, visur reikia kreiptis po kelis kartus ir pan. Valstybė turi suprasti, kad žmogui jo problema – svarbiausia. Ir jeigu priimamajame tenka laukti visą dieną, norint paprašyti išvalyti kelius – tai jau ne žmogaus, o valstybės problema.

Pagal savo amžių, esate sukaupusi nemažai politinės patirties. Ar ir toliau eisite šiuo keliu? Koks postas - Jūsų galutinis tikslas?

Patirtis ateina savaime ir ji yra labai įvairi. Teko patirti visokių akimirkų. Beje, norėčiau pabrėžti, kad dabartinė politika nėra korektiška. Žinote ko bijau politikoje? Prarasti save. Nenoriu tapti blogu politiko pavyzdžiu. Nenoriu mokytis iš dabartinių politikų.

Aš nuolat stebiu politinę areną. Man keista dabartinė situacija – tai manipuliatorių, intrigantų ir savanaudžių „irštva“, kurioje nėra vertybių, nėra principų, nėra atsakomybės, o svarbiausia - nėra žmogiškumo. Taip, per 100 metų mūsų šalis užaugino kompetentingus žmones - mes turime nuostabų jaunimą, bet, deja, praradome idealizmą, pamiršome nelaisvės skonį, nes nevertiname turimos laisvės. Mes nenorime prisiimti atsakomybės už savo šalį. Štai čia yra didžiausia problema. Gerų rezultatų norime visi, o imtis darbų ir pasiekti tų rezultatų - nesiryžtame. Juk puikiai suvokiame – tam reikia dirbti.

Man labai nepatinka dabartinis požiūris: „tai ne mano reikalas“. O kieno tai reikalas, jei ne tavo? Jei šis reikalas ne tavo ir ne mano, tai ką mes visi čia, šioje valstybėje, tada veikiame? Šiandien Lietuva stovi vietoje. Mes nekuriame ateities, nors privalome. Turime jausti atsakomybę už tai, ką paliksime ateinančioms kartoms, kokioje šalyje gyvens mūsų vaikai ir anūkai.

Prisipažinsiu, dažnai galvoju apie save ir apie savo vietą politikoje. Bet vidiniai principai neleidžia palikti jau nueito kelio. Matyt esu idealistė ir tikiu, kad mes pasikeisim. O ar mano gyvenimo kelio kryptis nepasikeis - negaliu pasakyti. Viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais aš juo einu. Politikas turi turėti bendraminčių, o jie - pasitikėti politiku. Dar daugiau - politikas turi pareigą neišduoti žmogaus. Politiniame kelyje pareigos, postai ir „antpečiai“ man nesvarbūs. Apie tai aš negalvoju. Man svarbiausia tikslas, kurį aš pasieksiu nuoširdžiu ir sunkiu savo darbu. O mano pagrindinis tikslas – kad mūsų šalis klestėtų. Aš noriu, kad į Lietuvą grįžtų tautiečiai, aš noriu, kad žmonės pasitikėtų savo išrinktais atstovais, noriu, kad valstybės valdymo aparatas dirbtų išskirtinai tik žmonių naudai ir siektų tik žmonėms palankių tikslų.  Aš noriu skaityti naujienas, kad Seimas priėmė įstatymo pataisą, kuri pagerins gyventojų kasdienybę ir pan. Taigi, jei dėl šio tikslo įgyvendinimo man reikia šluoti gatves ar kasti griovius visą mano gyvenimą - aš tam pasiruošusi jau dabar, nes man svarbus bendras šalies rezultatas ir rezultato poveikis žmogaus gerovei. Žmogus turi puošti pareigas, o ne pareigos žmogų.

Esate įgijusi magistro laipsnį teisės studijose. Kaip šios žinios padeda Jums, kaip politikei? Ar tai - Jūsų stiprioji pusė?

Taip, aš esu teisininkė. Šios studijos yra pagrindinis atspirties taškas mano gyvenime. Įgytos žinios man padeda visur: asmeniniame gyvenime, politikoje, viešame gyvenime. Visus teisėtus politinius procesus reguliuoja teisė, ir visą teisinę bazę reguliuoja politika - turime tai pripažinti. Ir nesvarbu, kokios specialybės yra politikas, anksčiau ar vėliau jam teks perprasti ir teisės pagrindus. Ar tai mano stiprioji pusė - negaliu atsakyti, nes aš visą gyvenimą mokausi, keliu kvalifikaciją ir domiuosi įvairiomis sritimis. Galiu tik pasakyti, kad teisininkas žymiai atsargesnis priimdamas sprendimus, o tai kartais turi ir neigiamų pasekmių. Ypatingai, kai sprendimus reikia priimti čia ir dabar. O tas atsargumas kyla ne iš to, kad teisininkas nežino ar nesupranta kažko, jis tiesiog analizuoja visus galimus variantus ir nori išsirinkti bei pasiūlyti geriausią. Tuo pačiu suvokia, kad jo sprendimas - tai atsakomybė jam ir padariniai kitiems.

Ar visą gyvenimą gyvenate Šalčininkų rajone? Kaip šis regionas keitėsi? Ko dar jam trūksta Jūsų akimis?

Labai seniai vienas žmogus man pasakė: „Alicija, gali išvažiuoti iš Šalčininkų, bet Šalčininkai iš tavęs - niekada.“ Tai - mano protėvių žemė, tad kaip aš galiu palikti savo Šalčininkus? Visiems visada sakau, kad tai - nuostabiausias kraštas, jame gyvena geriausi žmonės ir aš šią vietą be galo myliu. Neklauskite kodėl myliu, juk neįmanoma paaiškinti už ką mylime savo mamą. Ir šiuo atveju lygiai taip pat.

Šis kraštas keičiasi nuolat - gražėja infrastruktūra, keičiasi aplinka. Tik aš labai noriu, kad dar ir žmonės pasikeistų ir taptų laisvesni. Atvirai pasakius, man labai nepatinka valdžios ir žmogaus santykis mano krašte – tai muliažas. Visi šypsosi vieni kitiems, o mintys dažniausiai yra priešiškos. Šalčininkų rajone ypatingai trūksta atsakomybės žmogui. Pateiksiu kelis mažyčius pavyzdžius. Kiekvieną mėnesį einu į Šalčininkų rajono tarybos posėdį, kuris vyksta savivaldybės administracijos patalpose. Kartais matau pirmame aukšte sėdinčius garbingo amžiaus žmones, o kartais tie žmonės kyla laiptais į viršų pas specialistus. Ir mane toks siutas ima! Kodėl savivaldybės darbuotojai, kurie turi tarnauti žmogui, negali nusileisti dėl jų į pirmą aukštą ir išklausyti jų problemas, padėti jiems. Man nepatinka nesiskaitymas su žmogumi. Pas mus valdantieji užsižaidė politiką, pametė pagrindines vertybes. Jie turi „savo“ žmonių ratelį, kurie jiems šypsosi ir yra palankūs. Mielieji, išeikite iš kabinetų – ten, už tų sienų, yra tikrasis pasaulis. Išeikite iš komforto zonos.

Šiandien Šalčininkų rajone labai trūksta kompetentingų specialistų, trūksta jaunimo, kuris suvoktų, kad kuria rytojų, trūksta nuoširdžiai savo darbą dirbančių žmonių. Pas mus vyrauja toks požiūris: gerai, kad darbą turiu ir darbo užmokestį moka, o kaip tą darbą atlieku - niekam nerūpi. O kodėl nerūpi? Todėl, kad į šią darbo vietą „savas“ atvedė, ir jeigu jau bus blogai, tas „savas“ taps atrama ir „stogu“. Pažiūrėjime į šalies nepotizmo rodiklius, Šalčininkų rajonas - tarp pirmaujančių, kuriame proteguojami giminės, draugai ir pan.

Bet negaliu nesutikti, kad savivaldybės administracijoje turime ir tikrai labai kompetentingų specialistų, kurie puikiai išmano savo kuruojamą sritį. Pavyzdžiui, tarybos posėdžio metu visada stebiuosi Jelena Uljanovič – tai žmogus, kuris dirba puikiai, su ja visada galima kalbėtis ir diskutuoti, jos argumentai svarūs, pagrįsti įstatymais, į jos profesinę kalbą verta įsiklausyti. Einu Kontrolės komiteto pirmininkės pareigas, tad tenka dirbti su Kontrolės ir audito tarnyba. Negaliu nesižavėti kontroliere ir tarnybos specialistėmis – jei savivaldos administracijos specialistai dažniausiai kuruoja tik savo sritis, tai jos, tikrindamos savivaldos veiklos rodiklius, turi būti perpratusios visą savivaldos virtuvę – nuo savivaldybės turto iki nemokamo vaikų maitinimo klausimų. Tokia plati kompetencija ir toks sričių išmanymas – pavydėtinas. Tai specialistai, iš kurių kitiems reikėtų mokytis, kaip savo žinias ir erudiciją tinkamai pritaikyti profesiniame gyvenime
.
Kiekvienas privalome tinkamai vykdyti savo pareigas. Žinote, nesu pratusi be priežasties sakyti pastabas žmonėms. Aš visada vertinu specialistų kompetencijas, bandau įžvelgti jų tinkamumą pareigoms ir darbo kokybę. Bandau pakeisti žmogaus požiūrį į darbą ir stengiuosi išlaikyti korektiškumą darbo santykiuose. Esu be galo lanksti ir suprantu, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, jo žinios pravers jei ne vienoje, tai (būtinai) kitoje srityje.

Kalbama, kad Šalčininkų rajone rinkimus laimėti gali išskirtinai tik LLRA-KŠS. Kaip yra iš tiesų?
Šalčininkų rajone gali laimėti bet kas, jei tam bus sudarytos tinkamos sąlygos ir viskas veiks įstatymo rėmuose. Taip, realybė čia būna kitokia. Pačiai yra tekę būti ne tik kandidate. Buvau ir komisijos nare, ir stebėtoja, ir partijos atstove. Mačiau kaip balsuojama, galėčiau knygą parašyti. Visoms savivaldybėms sakau - jei norite mokėti organizuoti rinkimus ir išlaikyti valdžią, atvykite į Šalčininkų rajoną – išmoksite.

Pradėsiu nuo pradžių. Kai prasideda politinės kampanijos laikotarpis - visas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos aparatas kartu su seniūnijomis dirba rinkimuose. Specialistai - rinkimų komisijose, kiti - stebėtojais, treti – agituoja. Kartais, bendraudama su rinkėjais, nejučiomis pradedu šypsotis - žmonės yra įtikinti, kad jei išrinks ne konkrečius asmenis, negaus pensijų arba visi bus priversti kalbėti tik lietuviškai. Tų argumentų, kodėl nereikėtų balsuoti už kitas partijas ar kandidatus aš išgirstų begales ir jie visi - absurdiški. Vyresni žmones bijo, kiekvienas galimas pokytis jų gyvenime kelia nerimą.

Rinkiminiu laikotarpiu Šalčininkų rajone taikomos įvairios, nebūtinai korektiškos, taktikos. Tai – „natūralu“. Nebesvarbu ir tai, kad veiksmai kartais, galimai, netgi prasilenkia su teisės aktų nuostatomis. Vadovaujamasi taisykle, kad jei neparašyta, kad draudžiama - vadinasi leidžiama. Norėčiau, kad politikai turėtų garbės, orumo, sąžinę bei leistų žmonėms įgyvendinti konstitucines teises. Pamenu, kartą, kai buvau stebėtoja vienoje seniūnijoje ir vyko balsavimas namuose, negalėjau atsistebėti kiek buvo pykčio ir nepasitenkinimo, kai rinkėjams paduodavo biuletenį ir sakydavo savarankiškai balsuoti. Žmonės su pasipiktinimu aiškino, kad visą gyvenimą komisijos nariai biuletenius užpildydavo patys, o dabar reikia savarankiškai skaičius rašyti ir langelius braukyti. Labai liūdna, kad gyventojai nesupranta, jog tik dabar, kai šalia stovi kompetentingas stebėtojas, jie pagaliau gali įgyvendinti savo konstitucinę teisę. Šitiek metų dėl socialinių įgūdžių stokos toji teisė iš žmonių, galimai, buvo atimama.

Tokių atvejų galima būtų papasakoti daugybę. Kaip ir sakiau, esu idealistė ir tikiu, kad ir Šalčininkų rajonas užaugs ir tai pasikeis. Visi procesai turi savo ciklus. Nebūna amžinos valdžios, nebūna amžinų vadovų. Gamtoje taip sudėliota, kad pokyčiai ateina tuomet, kai jie reikalingi, o žmogaus valioje tuos pokyčius paskubinti arba pavėlinti.

Šalčininkai - religingas kraštas. Ar pati esate tikinti?

Taip, aš tikiu Dievu. Tikiu, kad Dievas yra visur ir visada. Kasdien esu dėkinga Dievui ir maldai. Sunkiausiomis akimirkomis mane gelbsti tikėjimas. Kartu su Dievo įsakymais vadovaujuosi ir keliomis savo taisyklėmis. Jos paprastos: niekada neišduok šeimos, žmogaus, Tėvynės, vertybių, principų ir svajonių. O žmogaus atžvilgiu vadovaujuosi vienintele taisykle: elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Pasiteisina ne visada, bet svarbiausia, kad ne aš tai taisyklei nusižengiu, o kitas asmuo. Ir tai jau to kito asmens pasirinkimas.

Alicija, kokia Jūs kaip politikė, ir kokia - kaip žmogus. Įvardinkite savo stipriausias savybes.

Kaip politikė aš esu teisinga ir principinga. O kaip žmogus - labai atlapaširdė. Daugiau ir sakyti nieko nereikia, juk šiame žodyje telpa tiek daug. Dėl šios savybės dažniausiai nukenčiu, bet neketinu keistis. Juk aš neišduodu vertybių. Žinoma, yra taip buvę, kad žmonės, kuriais pasitikėjau, siaubingai nuvildavo. Susvyruodavau, sudvejodavau, ar mano vertybės man iš tiesų tinka. Tačiau suimdavau save į rankas, morališkai atsisveikindavau su tokiais žmonėmis, padėkodavau jiems už patirtį, kad ir kokia ji skaudi buvo, palinkėdavau sėkmės ir pasukdavau savais keliais, toliau tikėdama šviesia ateitimi. Aš neleidžiu neigiamoms gyvenimo emocijoms užgožti pasaulio ir žmogaus grožį.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kokie Jūsų hobiai?

Kai tik turiu daugiau laisvo laiko aš važiuoju, skrendu, lekiu pamatyti kitų šalių, pasikrauti energijos iš kitokios kultūros. Savaitgaliais, grįžusi namo, aš nuo ankstyvo ryto einu į lauką ir ilgai negrįžtu -kapstausi darže, raviu gėles, šluoju kiemą, šienauju, dažau, malkas dėlioju ir pan. Fizinė veikla mane atpalaiduoja, būtent tuomet mano mintys ilsisi. Darbo dienomis, po darbo, stengiuosi eiti pasivaikščioti, einu į mankštas, pasižiūriu gerą filmą. Labai mėgstu skaityti, ypatingai istorines knygas. Kiekviena veikla turi mane ugdyti, neleidžiu sau veltui švaistyti laiko. Tikiu, kad žmogus turi nuolat stengtis tobulėti.