V. Uspaskich. Ar norės normalus žmogus atvažiuoti investuoti čia ir ar sutiks būti vadinamas „svolačiumi“?

...ir kodėl verslas mieliau investuoja Amerikoje ar Tolimuosiuose Rytuose?

Pasaulis po truputį eina iš proto, bet Lietuva tai daro ypač dideliu greičiu, nes kurti mūsų valstybėje nieko nesinori, investuoti į kūrybinį procesą nesinori, bet atimti ir padalinti – čia mes pirmi. Ir nelabai matosi prošvaisčių ateityje, nes pagrindinis, į pergalę vedantis reklaminis šūkis prieš bet kokius rinkimus – atimkim ir padalinkim. O ta visuomenės dalis, kuri nenori dirbti ir laukia išmaldos iš valdžios, džiaugiasi tokiais šūkiais ir juos skelbiančiais politikais. Ir koks bebūtų politinėje arenoje atsiradęs naujokas, norintis laimėti rinkimus, pagrindinė jo kalba sukasi būtent apie tai. Net ir neva iš verslo atėjusio prezidento Nausėdos pirmųjų pasiūlymų kitaip nei populistiniais nepavadinsi. Bijau, kad gali pasitvirtinti kai kurių žmonių nuogąstavimai, kad jis neturi ir neturėjo nieko bendro su verslu, nes niekada pats juo neužsiiminėjo, o buvo tik prie verslo, kuris kaip tik užsiiminėjo tuo, kad kuo daugiau uždirbtų būtent iš verslininkų – žmonių, kurie užsiima kūryba.

Tai yra tas, kuris savo gyvenimą paskyrė tikslui pasivyti ir įbrukti kokį nors gėrį kitiems. Nors tas „gėris“ yra savotiškas – jis žlugdo ištisos žmonių armijos motyvaciją dirbti, kurti, lavinti savo sąmoningumą ir būti patiems atsakingiems už save. Švelniai tariant toks „gėris“ yra nesąžiningas ir kenkiantis ne tik žmonėms, bet ir visai valstybei. O pagal gamtos dėsnius tai vadinasi parazitavimu, kuris prilygsta raketai, nutaikytai pačiai į save, kuri, atėjus laikui, būtinai viską susprogdins. Tai yra spąstai, į kuriuos tokia visuomenė būtinai pakliūna. Nes šitoks visuomenės kvailinimas veda tik į degradavimą ir tuštumą.

Valdžia, kuri organizuoja tokią sistemą, siunčia tik vieną signalą – ji nieko kito nesugeba ir ieško lengvesnių kelių į savo populiarumo didinimą. O tam, kad išsilaikytų valdžioje, jai būtinai reikia prijaukinti plojančių katučių ir balsuojančių už tokį parazitavimą armiją. 

Tam, kad visa tai atrodytų labai rimtai ir būtų pristatoma kaip neišvengiamas ir vienas iš svarbiausių būtinų valstybės prioritetų, kuriamos didžiulės studijos. O dalis visuomenės mokinama, kaip tapti ta išmaldos prašančios armijos dalimi ir būti priklausomai nuo tokių politikų.

Aišku, kad tokioms išlaidoms pinigai neuždirbami, o imamos paskolos ir kabinamos ant ateities kartos sprando.

Nenoriu aiškinti, kaip tai energetiškai pavojinga žiūrint iš gamtos dėsnių perspektyvos, bet net Šventajame Rašte parašyta – kuo toliau nuo Dievo ir dvasinių lavinimų – tuo mažiau išminties, tuo daugiau reikia reguliuojančių taisyklių, įstatymų, suvaržymų, apribojančių pasirinkimo laisvę ir nukreipiančių mūsų veiksmus, mintis, žodžius tokia linkme, kad būtų lengviau valdyti visą tą išmaldos laukiančią armiją.

O kad visa tai galima būtų sėkmingai išlaikyti ir kontroliuoti, reikia sukurti priešą ir kovoti su juo, kaitinti veltėdžių armijos kraują, nes smegenų ten jau nelabai surasi. 

Tam dalykui yra verslininkai, kuriuos tokia valdžia apdovanoja savo epitetais – „svolačiai“, išnaudotojai, sukčiai ir t.t. Bet būtent šitie „svolačiai“ ir organizuoja visą tą verslą, kuris suneša į valstybės biudžetą visas pašalpas, pensijas, vaikų pinigus, medicinos ir švietimo sistemos finansavimą. Ir kokia bebūtų tokios išmaldos prašančios armijos išrinkta valdžia, ji vis nagrinėja ir ieško, kaip galima būtų nulupti dar daugiau iš tų „svolačių“.

Tam kuriami nauji įstatymai, tvarkos, programos. „Liaudies tarnai“ Seime ir Vyriausybėje kaip gamyklos konvejeryje kepa dešimtis tūkstančių naujų įstatymų ir jiems vis maža, nes dabar jau kuriami įstatymai, reguliuojantys anksčiau priimtus įstatymus. Ir visa tai neva liaudies labui. Nors jau matosi, kad tai yra toji į save nusitaikanti raketa, pradedanti vykdyti pagrindinę savo funkciją –susinaikinimą.

Tačiau kiek nesiplėstų mūsų įstatyminė bazė, ji negerina žmonių gyvenimo, o tik vis stipriau užveržia kilpą ant jų kaklo. Tam jau net yra kuriamos kompiuterinės programos, kurių paskirtis valdyti žmones. 

Bet žmonės ne mašinos, žmogus – tai gyva siela. Todėl įstatymai blogai veikia. 

Tiek sovietmečiu gimusios žmonių kartos, tiek jau kelios Nepriklausomoje Lietuvoje gimusios kartos yra genetiškai ruošiamos, orientuojamos „teisingam gyvenimui“. O kai žmonės nesupranta, kokią tiesą gina vienas ar kitas įstatymas, ieškomas būdas jį apeiti. Todėl „svieto lygintojai“ šitiems įstatymams sugalvoja savo „vertybes“ (tokias, kaip, pvz., pasivyti ir įbrukti „gėrį“) ir jas gina. Nors tokios „vertybės“ smarkiai iškreipia gamtos dėsnius.

Tad matant visa tai kyla klausimas: ar norės atvažiuoti normalus, mąstantis žmogus investuoti į šią, į save nusitaikančią naikinančią raketą ir sutiks būtų vadinamas „svolačiumi“? 

Ne. Kol mūsų valdžia vadins mūsų verslininkus „svolačiais“ ir augins tokią veltėdžių armiją, nieko gero tikėtis neverta. Užsuka vienas kitas investuotojas, bet po kurio laiko vynioja meškeres ir ieško šalies, kur pagarbiau elgiamasi su žmonėmis, kurie rizikuoja. Nes jie investuoja ne tik savo pinigus, bet ir laiką, sveikatą, energiją, patirtį, idėjas. Todėl ir ieško valstybių, kur nekvailinami žmonės, neverčiami degraduoti ir prašyti išmaldos.

Ne. Kol mūsų valdžia vadins mūsų verslininkus „svolačiais“ ir augins tokią veltėdžių armiją, nieko gero tikėtis neverta. Užsuka vienas kitas investuotojas, bet po kurio laiko vynioja meškeres ir ieško šalies, kur pagarbiau elgiamasi su žmonėmis, kurie rizikuoja. Nes jie investuoja ne tik savo pinigus, bet ir laiką, sveikatą, energiją, patirtį, idėjas. Todėl ir ieško valstybių, kur nekvailinami žmonės, neverčiami degraduoti ir prašyti išmaldos.

Tad kodėl verslas mieliau investuoja į Ameriką? Todėl, kad jos valdžia vadina verslininkus didvyriais. Būtent taip viename Niujorko universiteto forume kalbėjo Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas. 

Kodėl verslas mieliau investuoja Tolimuosiuose Rytuose? Nes ten žmonės skatinami prisiimti atsakomybę už save, o nelaukti išmaldos ir degraduoti. 

Todėl mūsų Darbo partija eina į rinkimus su tokiomis programinėmis nuostatomis: pagarbiai elgtis su tais, kurie investuoja savo laiką, tuo pačiu skriausdami savo artimuosius, sveikatą, energiją, idėjas, patirtį. Rizikuoja investuodami savo pinigus, nes šitame agresijos pilname pasaulyje, kur visi stumdosi alkūnėmis, ne taip paprasta konkuruoti ir išlaikyti savo verslą. 

Su programa kuo daugiau sukurti ir tik tada dalinti bei skirti tiems, kurie užsitarnavo padorų gyvenimą pensiniame amžiuje. Su programa, kuri turi stabdyti žmonių kvailinimą, degradavimą, parazitavimą ir pradėti gyvenimą ne mūsų ateities kartų sąskaita. 

Su programa, kuri naikins „švogerystę“, protekcionizmą, veidmainystę. Nes net jeigu idėjos yra geros, tačiau jos įgyvendinamos per protekcionizmą, kaip tai buvo daroma D. Grybauskaitės laikotarpiu, mes turėsime tai, ką dabar turime – jos valdymo laikotarpiu sukurtą teismų, visų kontroliuojančių ir teisėsaugos institucijų sistemą, kurį yra valdoma iš šalies.

Tokia veidmainystė galiausiai veda prie visuotino protekcionizmo visose valstybės sferose ir kuria pagrindą autoritarinei, autokratinei sistemai. 

Šiandien – po trijų nepriklausomybės dešimtmečių – visa tai gerai matosi visose valdžios įstaigose ir struktūrose, kurios yra suformuotos pagal partinę priklausomybę ir šeimos rangą – pradedant nuo Vyriausybės, baigiant pačiomis mažiausiomis savivaldybių įstaigomis. Ten yra nesvarbios kompetencija ar vertybės, svarbu, kad būtų savas. Baimė prarasti valdišką darbą žmogų įvaro į sąstingį, suvaržo, priverčia atsisakyti tikrų vertybių ir padorumo. Veikla pagal partinę priklausomybę tampa inertiška, žlugdo iniciatyvą ir, žinoma, efektyvumą. 

Tokia tvarka niekuo nesiskiria nuo sovietinės sistemos. O gal net yra blogesnė, nes anuomet viešai buvo deklaruojama būtina partinė priklausomybė ir kontrolė, norint užimti kokį nors postą. Šiandien tai slepiama, neigiama, veidmainiaujama, nes tai draudžiama daryti pagal įstatymus ir už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bet kai visur sėdi visi savi ir pasiskųsti nėra kam, nes įrodymų, kad tave išvarė iš darbo dėl netinkamos partinės priklausomybės, nėra ir niekas nepaliudys bei neprisipažins. Visa tai atima sveiką konkurenciją, uzurpuoja laisvą mąstymą ir gyvenimas vyksta pagal jau sukurtą, kažkieno sugalvotą ir aprobuotą scenarijų. Bet žmonės juk tai mato, todėl jie nenori gyventi tokioje sistemoje ir emigruoja. Tai rodo ir tyrimai, kad šiandien žmonės išvažiuoja iš Lietuvos ne tik dėl pinigų, o taip pat ir dėl visiško bukumo valdžioje bei degradavimo visuomenėje.

Suprantama, kad norinčių investuoti į tokią sistemą atsiras vis mažiau ir mažiau. 

Kad neprailgtų skaitymas ir per daug neatitraukčiau jūsų dėmesio nuo kasdienių rūpesčių, kitus pamąstymus paliksim kitam straipsniui.