Pirmadienio liūtis, nuplovusi ne tik gatves, bet ir Registrų centro saugumą, atvėrė visas 40 mln. eurų kainavusios e-sveikatos sistemos ydas, simbolizuojančias viską, kas blogiausia Lietuvos informacinių sistemų kūrime ir viešųjų pirkimų, ypač jei jie įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis, procesuose. Liūtis Vilniuje tapo ir valstybės negebėjimo užtikrinti ypač svarbių ir jautrių duomenų saugumą simboliu.Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – vasariška liūtis nutraukė kažkokį vamzdį, vanduo užliejo Registrų centro serverinę ir šimtai tūkstančių žmonių antradienį pateko į chaosą. Medikai prašė pacientų neateiti, vaistininkai – nepirkti receptinių vaistų, koronavirusą tirti susiruošusieji negalėjo užsiregistruoti, o testus jau padarę – sužinoti jų atsakymų. Ir visa tai tik todėl, kad e-sveikatą užpylė.
Kartu su lietumi nuplaukė Gyventojų, Nekilnojamojo turto, Adresų registrai, e. parašo paslauga, Antstolių informacinės sistemos, e. varžytynių ir aukcionų portalų veikla. Žinoma, ir Registrų centro savitarna.
Reanimuojama e-sveikataDalį paslaugų pavyko atkurti per dieną, bet e-sveikata gydoma dar ir trečiadienį.
Prisipažįstu – buvau naivus. Iki šiol maniau, kad svarbiausia valstybės užduotis yra užtikrinti kibernetinį duomenų saugumą, konsoliduoti juos, atverti didžiuosius duomenis verslui ir taip sukurti iki 2 proc. BVP arba 1 milijardą eurų, kuriuos būtų galima skirti socialinės atskirties mažinimui, pensijų didinimui, naujų darbo vietų kūrimui.
Siekdamas pakeisti ydingą situaciją prisidėjau prie labai konkretaus veiksmų plano, kaip optimizuoti valstybės institucijų informacines sistemas, atsisakant perteklinės programinės ir aparatinės įrangos, konsoliduoti įvairių registrų ir sistemų duomenis ir padaryti juos prieinamus visuomenei, rengimo.
Numatėme skirti ypatingą dėmesį e-sveikatos programos įgyvendinimui ir plėtrai, centralizuojant bei skaidrinant registravimosi pas gydytojus tvarką. Taip pat plėsti nuotoliniu būdu teikiamų paslaugų - receptų išrašymo, nukreipimo pas specialistus ir kt. – apimtis.
Taip, buvau naivus, nes apie ką bekalbėtume Lietuvoje – kultūrą, švietimą, sveikatą, informacinę visuomenę – viskas anksčiau ar vėliau baigiasi pokalbiu apie... statybas.
Pradedi kalbėti apie Žilinsko galerijos šedevrus, o viskas baigiasi prakiurusiu stogu. Kalbi apie moksleivių pasiekimus, o pokalbis baigiasi pustuščių mokyklų renovacija, kalbi apie sveiką gyvenseną, o viskas baigiasi garažų prie ligoninės problema.
Kalbi apie aukštąsias technologijas, startuolius, inovacijas, hakatonus ir sandbox‘us, o galiausiai viskas susiveda į prakiurusį vamzdį.
Ir tada pagalvoji – apie kokį internetinį balsavimą mes čia kalbame?
Lietuva nepatyrė DoS atakos. Mūsų šį kartą neužpuolė nei Kinijos nei Rusijos, nei dar nežinia kokios nedraugiškai nusiteikusios šalies programišiai. Ne, mus užklupo vasariška liūtis, po kurios viena svarbiausių šalies informacinių sistemų nuplaukė vamzdžiu.
Balsavimo sistema per du mėnesius? Rinkėjus atpažįstanti, jų balsavimą laiku pamirštanti, nuo atakų apsaugota sistema? Ir dar tokia, kuri nenukentėtų nuo liūties? Baikit, nemanau.
Kažkada Statybų ir urbanistikos ministerija buvo prijungta prie Aplinkos ministerijos. Po to – Ūkio ministerija tapo Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Gal, sakau, laikas ją jungti su Aplinkos? Gal bent tada duomenys taps saugūs – ir nuo virusų, ir nuo lietaus...
Viktoras FiodorovasDarbo partijos rinkimų štabo vadovas
Partija