Artėjant 2020 metų Seimo rinkimams ir tirpstant valdančiosios daugumos reitingams partijos susigriebė – reikia mažinti kartelę. O numažinsime ją taip, kad į Seimą galės patekti kas tik nori ir kada nori. Juk esame valdžia ir ką norime, tą ir darome.
Už tokį „valstiečių“ vadovo Ramūno Karbauskio ir Centro partijos vadovo Naglio Puteikio pasiūlymą Seime per priėmimą balsavo 62 Seimo nariai, 44 buvo prieš, penki parlamentarai susilaikė.
Bus balsuojama dar kartą ir Seimo nariai priims lemiamą sprendimą dėl savo darbo vietų ir gerovės.
O tuomet toks margas Seimas valdys Lietuvą dar 4 metus, o ir po šių rinkimų abejoju, kad kas nors norėtų tą kartelę kelti. Juk vieną kartą sumažinus, kam keisti nuomonę ir sudaryti nepatogumų sau ar kolegoms.
Anot „Vilmorus“ atliktų apklausų, pasitikėjimas partijomis ir Seimu nuolat mažėja, atitinkamai lapkritį 63,5 proc., spalį 57,2 proc. ir lapkritį 60,9 proc., spalį 51,7 proc. Po visų Seimo batalijų dėl Seimo pirmininko atstatydinimo, pasitikėjimas svarbiausia valdžios institucija krito taip, kaip po „naktinės mokesčių reformos“ prieš dešimtmetį. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų nepasitiki institucija, kuri priima bene svarbiausius sprendimus visai šaliai. Mes mokame mokesčius kuriuos mums nustato žmonės, kuriais mes absoliučiai nepasitikime, paklustame įstatymams, kuriuos inicijuoja ir priima Seimas ir sakome, kad viskas yra gerai su mūsų valstybe ir mūsų valdžios institucijomis?
Įvertinkime paskutinius politinių partijų reitingus. O, ten, gerokai žemiau 5 proc. barjero yra visi tie, kas yra koalicijoje su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Tad „valstiečiams“ irgi svarbu, kad koalicijos partneriams būtų atlyginta už palaikymą ir jie bet kokia kaina patektų į kitos kadencijos Seimą.
Tiesiog meistriškai, kaip jau esame įpratę per šios kadencijos Seimą, manipuliuojant kilniu siekiu praplėsti demokratijos ribas šalyje bei geriau atstovauti žmonėms, įstatymo pavidalu įpakuojamas paprasčiausias politinis atkatas.
Demokratija kiekvienai šaliai yra svarbi, tačiau svarbu kalbėti apie demokratijos kokybę, nes žmonės išrinkti į Seimą bus atsakingi už mūsų valstybės ateitį. Lietuvoje oficialiai yra užregistruotos 25 partijos. Ar mes visas jas žinome, ar žinome ko jos skiriasi viena nuo kitos? Gedimino Kirkilo socialdarbiečiai, Naglio Puteikio centristai ir Simono Gentvilo liberalai žutbūt siekia patekti į kitos kadencijos Seimą. Vadovaujamasi principu – jeigu žmonės nepasitiki – patys pasirūpinsime, kad liktumėm čia. Juk esame valdžia ir darome, ką norime.
Kaip jau rašė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius, „Albanijoje su ta pačia 3 proc. kartele į parlamentą patenka 4-5 partijos, o Ispanijoje – daugiau nei 10, su 5 proc. išrinkimo slenksčiu Estijoje turime 6 partijas, o Kroatijoje – 8-9 partijas. Ekspertai dabartinėje diskusijoje visai yra pamiršę, kad partinės sistemos fragmentaciją pirmiausia lemia socialinės skirtys. Kuo jų visuomenėje daugiau, tuo partijų bus daugiau“. Sumažinus slenkstį atsiras daug nedidelių, „vienadienių partijų“, kurių tikslas patekti į valdžią. Tokiam Seimui – tai reikštų tik vieną – sunkesnį koalicijų formavimą ir mažiau stabilią bei atskaitingą vyriausybės politiką. O kur dar susilpnėjusi partijų sistema.
Gal mums verta investuoti ir skirti jėgas skatinant žmonių aktyvumą dalyvaujant rinkimuose. Kodėl mes nuleidžiame kartelę, o ne skatiname žmonių pareikšti savo nuomonę. Mano manymu, tai žymiai geresnė ir stipresnė demokratijos išraiška. Rinkėjų aktyvumas per rinkimus dažniausiai būna žemas. 2016 metais Seimo rinkimuose dalyvavo 49,9% įregistruotų rinkėjų. Iš jų 6,68% balsavo iš anksto savivaldybėse, specialiuosiuose paštuose bei namuose, o 43,21% atėjo prie balsadėžių sekmadienį. Per 2012 m. Seimo rinkimus prie balsadėžių iš viso atėjo 52,93% rinkėjų. Taigi valdžią mums išrinko pusė Lietuvos, kita pusė savo nuomonės nepareiškė išvis. Politikai neieško būdų kaip prieiti prie tos dalies rinkėjų, kurie neina balsuoti, paprasčiau yra sumažinti kartelę ir taip dar labiau sumažinti rinkėjų aktyvumą.
3 proc. barjeras Europoje taip pat yra – Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje. Bet šios šalys tikrai nepasižymi politiniu stabilumu. Ar siekiama dar didesnio nestabilumo Seime? Žmonės pavargo jau nuo nesibaigiančių šio Seimo intrigų, sostų karų ir kt. Ar eilinį kartą asmeninės ambicijos ir noras bet kokia kaina išlikti Seime bus viršesnės už Lietuvos žmones ir jų gerovę? Lietuvos žmonės pavargo nuo nuolatinių pokyčių, nuo Seimo narių rietenų ir kaltinimų. Ar turėdami dar daugiau partijų, komitetų, judėjimų atstovų Seime, jis gebės susitarti, ar nekils dar daugiau konfliktų? Šiandien, net ta pati valdančioji dauguma primena daugiau beformę masę nei tvirtą politinį stuburą turinčią politinę jėgą. Nuolatiniai partnerių ieškojimai, formavimai, karštligiška balsų paieška norint buldozerio principu priimti vieną ar kitą įstatymą. Tai nėra į naudą Lietuvai. Tikriausiai nesame vienintelė tokia valstybė Europoje, ginčų, konfliktų kyla visur, bet mums būtina vadovautis tokiais pavyzdžiais? Panašus margumas tik sudarys sąlygas dar labiau reikštis demagogams ir opurtunistams, vėl girdėsime daug pažadų neretai prasilenkiančių su sveika logika.
Tikiuosi, Seimas nesivadovaus atkatų principu ir priims sprendimą dėl kartelės mažinimo atsakingai. Į Seimą turi patekti tie, kurie turi bent dalį žmonių palaikymo, o ne gražiais pažadais besisvaidantys vienos dienos populistai.