Vigilijus Jukna. Ar lenkiška grietinė skanesnė už lietuvišką?

Prasidėjus karantinui visi matėme eiles ir tuščias lentynas parduotuvėse. Žmonės plūdo į parduotuves norėdami sukaupti maisto atsargas, nors nuo pat pradžių buvo žinoma, kad prekių judėjimas nebus ribojamas. Vis dėlto žmonės veikė instinktyviai – svarbiausia pasirūpinti maistu. Tačiau, kol Lietuvos žemdirbiai dirba žemę, kol gaminama lietuviška produkcija, tol neabejoju, kad maisto produktų mums nepritrūks. Bet norėdami, kad Lietuvos ekonomika ir žemės ūkis augtų, turime pasirinkti lietuviškas prekes. Nes pasirinkdami vietinės gamybos produktus ne tik labiau rūpinsimės savo sveikata, bet kartu ir šalies ekonomine gerove. Nuolat girdint apie krizės grėsmes, svarbu nepamiršti ir ekonominio saugumo, o jį galime stiprinti ne tik padedami Europos Sąjungos, bet taip pat prisidėdami ir patys.

 Mes esame stiprūs savo lietuviškų gaminių kokybe, tokį pripažinimą esame pelnę pasaulinėje rinkoje, tad kodėl turėtume rinktis užsienio gamybos produktus? Augalai ir ūkiniai gyvūnai, kurie auginami mūsų įprastoje klimatinėje aplinkoje, labiausiai tinka mūsų maistui. Tokio maisto nereikia niekur toli vežioti, jis pagamintas čia pat, visuomet šviežias ir kokybiškas. Svarbu, kad kiekvienas iš mūsų rinkdamasis produktus parduotuvėje pagalvotų, jei rinksiuosi lietuvišką produktą, padėsiu savo kraštui augti, tapsiu svarbiu savo krašto kūrėju. Ar ne to mes visi siekiame, kad mūsų kraštas augtų ir klestėtų, kad gerai gyventume mes visi čia, Lietuvoje? Ypač dabar kai gyvename išties nelengvais laikais, o ekonomika visame pasaulyje patiria nuosmukį. Mūsų sąmoningas pasirinkimas yra itin svarbus, jis, atsipirks su kaupu, kai sukursime gerovę savo šalyje. Nuo mūsų sąmoningo pilietinio pasirinkimo laimėsime visi, kiekvienas išleistas euras renkantis lietuvišką prekę įsuks visą ekonomikos ratą ir liks mūsų valstybėje.

Žemės ūkis su maisto pramonę generuoja beveik 10 proc. BVP, be to apsirūpinimas maistu yra strateginis dalykas, tad reikia šį sektorių dar labiau stiprinti. Manau, kad šiais laikais savo krašto gynyba – tai ne tik gynyba ginklu. Pirmiausia tai ekonominis stabilumas ir sugebėjimas patiems apsirūpinti maistu. Nemažai šalių  jau prieš kurį laiką, pradėjo skatinti vartotojus pirkti vietinės gamybos produktus, pavyzdžiui Lenkija, Vokietija,  Prancūzija, Baltarusija. JAV jau kelerius metus orientuota į politiką, kur Amerikai ir amerikiečiams teikiama pirmenybė. Kodėl gi mes negalime skatinti rinktis lietuviško produkto? 

Lietuva, Eurostato duomenimis, atsidūrė sąrašo viršuje pagal tai, kiek žmonės išleidžia maistui. Tautiečiai per metus maistui skiria net 2700 eurų, kai bendrijos vidurkis – 600 eurų mažesnis. Tad Lietuvių išlaidos maistui ir gėrimams sudaro beveik 22 proc., tuo tarpu Europoje vidutiniškai tik apie 12 proc.

Sudarius būtiniausių produktų krepšelį, pagrinde iš ekologiškų ar nacionalinės kokybės maisto produktų laimėtų visi. Pirmiausiai tokius krepšelius reikėtų skirti žmonėms gyvenantiems skurdo rizikoje. O, tokių žmonių gyvenančių skurdo rizikoje ir socialinėje atskirtyje yra beveik 650 tūkst., vadinasi kas trečias žmogus susiduria su nepritekliumi. Tokie pirmojo būtinumo krepšeliai – tai greičiausias būdas paremti tuos, kuriems labiausiai to reikia. Kartu paskatintume savo verslą,  nes būtiniausių produktų krepšelis tūrėtų būti formuojamas iš vietinių gamintojų produktų, arba kurių gamybai ne mažiau kaip 90 proc. žaliavos kilmė vietinė. Sukūrus tokią paramos schemą, naudą pajaustų visi. Žmonės vartotų kokybiškus, šviežius produktus, todėl tai teigiamai paveiktų ir jų sveikatą. Tai būtų tiesioginė parama ir verslui, perdirbančiam arba gaminančiam šiuos reikalingiausius produktus, tuo pačiu – tai darbo vietos, vadinasi žmonės gautų pajamas, mokėtų mokesčius į biudžetą. Taip pat labai svarbu, kad ši parama pasiektų ir ūkininkus. Dėl didėjančios žaliavos paklausos ūkininkams ir vietos gamintojams taip pat susidarytų geresnės sąlygos. Tuo pačiu būtų paremti ir mūsų ūkininkai, kurie šiuo metu taip pat yra atsidūrę sunkioje padėtyje. Apdirbamoji pramonė, dėl padidėjusios produktų paklausos išsaugotų darbo vietas, mokėtų mokesčius, galėtų plėsti gamybą. O žaliavos tiekėjai-ūkininkai turėtų stabilią rinką, tiekiant kokybišką produkciją ir stabilias kainas. Štai ir susidėliotų visa ekonominė grandinė. Valstybė skirtų tik paramą krepšeliui ir padėtų tiems, kam labiausiai reikia, o užsisukus ekonomikos ratui, pajamas gautų visi.

Tokio krepšelio administravimas taip pat nebūtų sudėtingas. Šiuo atveju gali būti naudojamos mobiliosios programėlės, taip pat žmonės gali gauti tik tam skirtas mokėjimo korteles, tam tikrą virtualių pinigų kiekį, už kuriuos gali pirkti tik nustatytus būtiniausias produktus. Svarbiausia, kad jų pirminis pasirinkimas būtų lietuviška produkcija. Sprendimai gali būti įvairūs, svarbiausia, kad būtų imtasi veiksmų.

Ne vieną kartą kalbėjau apie kooperatyvus. Lietuvos žemės ūkiui – tai būtų stipri paspirtis, bet tam taip pat reikalingi lankstesni valdžios sprendimai. Smulkiems ir vidutiniams ūkiams ir gamintojams reikalinga valstybės pagalba, organizacinės priemonės: jungti gamintojus per  kooperaciją ir organizuoti logistiką. Tokia paramos grandinė sukurtų 5-6 kartus didesnę pridėtinę vertę, negu tuos pačius pinigus tiesiog atidavus „pravalgymui“. Lėšos turi būti skiriamos tikslingai, kad būtų paremti Lietuvos gamintojai ir ūkininkai.

Tuo pačiu tai būtų ir socialiai orientuoti pinigai, sukūrus didesnę pridėtinę vertę, kuri liktų Lietuvoje, galima būtų juos panaudoti tiems, kad labiausiai jų reikia.

Nepamirškime ir PVM, Lietuvoje jis vienas didžiausių Europos Sąjungoje. 2019 metų duomenimis Europos Sąjungoje PVM lengvatų netaiko tik Bulgarija, Lietuva, Danija, Estija. Kitose šalyse tam tikriems maisto produktams bei žemės ūkyje naudojamiems produktams PVM mažesnis dvigubai ar dar daugiau. Maistui PVM iš vis netaikomas Jungtinėje Karalystėje (daugeliui pagrindinių maisto produktų grupių), kai kuriems produktams – Maltoje, Airijoje. Žemės ūkyje naudojami produktai neapmokestinami Jungtinėje Karalystėje (sėklos, pašarai), Airijoje (pašarai, trąšos, vaistai, sėklos ir sodinukai).

Jeigu nustatytume lengvatinį pridėtinės vertės mokestį žemės ūkio produkcijai, pavyzdžiui 7 proc., vartotojams maistas taptų žymiai pigesniu, lietuviški produktai galėtų konkuruoti su kitų šalių gamintojų produktais. Įvedus lengvatinį PVM, maisto produktų kainos sumažėtų apie 10 proc. Pasiekę didesnį vartojimą ir mažesnį iš kaimyninių šalių įvežamų prekių kiekį, turėtume didesnę maisto produktų apyvartą, daugiau būtų investuojama į gamybą bei didėtų konkurencingumas Europos Sąjungos vidaus rinkoje. Juolab dabar, kai kiekviena šalis mėgins mažinti neigiamus ekonominius padarinius. Šiuo metu esame atsidūrę gan keistoje situacijoje kai, pavyzdžiui, lenkiška grietinė kainuoja pigiau nei lietuviška. Lenkijos gamintojai dar turi įskaičiuoti į galutinę kainą transportavimo išlaidas ir vis tiek  gali parduoti pigiau. Tad kaip Lietuvos gamintojams konkuruoti savo pačių rinkoje? Dėl to mūsų piliečiai vyksta apsipirkti į Lenkiją. Išlošėme kelis karantino mėnesius, kol negalėjome išvykti iš Lietuvos, bet kai tik tą padaryti bus saugu, neabejoju, kad žmonės vėl grįš prie savo mėgstamų apsipirkimo maršrutų. Jeigu nebus imtasi skubių, ryžtingų ir ekonomiškai naudingų veiksmų, mes ir toliau remsime ir skatinsime kaimyninių šalių ekonomiką.