Prasidėjo trečioji šios valdančiosios daugumos Seimo sesija. Pradėjome ją mitingais, susiskaldžiusia visuomene, šalia svarbiausių valstybės objektų budėjo gausios policijos ir kitų tarnybų pajėgos. Valdžia pavojuje, tad valdžią reikia saugoti nuo rinkėjų, t.y. nuo darbdavių, kurie kas ketverius metus priima sprendimą, kas valdys šalį. Vyriausybės reitingai yra žemumose, kaip sako sociologai, tokių reitingų neprisimenama, o ir tikriausiai tokių vaizdų su antiriaušiniais automobiliais ir šimtais pareigūnų, niekas neprisimena taip pat. Tai yra rezultatas to, kad valdantieji net nesiruošia kalbėtis ir girdėti kitą pusę. Jie priėmė sprendimus, surūšiavo žmones į turinčius Galimybių pasą ir neturinčius ir tiek žinių. Tuomet su vienais galima kalbėtis, o kiti po 4 metų galės ateiti ir išsirinkti kitą valdžią.
Lietuva susiduria su dviem krizėmis: Covid-19 pandemija ir neteisėtos migracijos krize, būtent joms suvaldyti metamos didžiausios pajėgos. Bet ar panirę į dviejų problemų sprendimą nepamiršome Lietuvos žmonių? Pavyzdžiui didėjančios elektros, dujų ir šilumos kainos, nulems ir brangstančias paslaugas. Valstybinės energetikos reguliavimo taryba šį kainų šuolį motyvuoja brangstančiomis žaliavomis pasaulinėje rinkoje, tačiau energetikos ekspertai pripažįsta – toks šuolis netikėtas net jiems. O viską, ką teko išgirsti iš valdančiųjų, kad tokia situacija ir nieko padaryti negali. Iš Ministrės Pirmininkės išgirdome, kad Vyriausybė į kainų nustatymą nesikiša, o gyventojams, kuriems reikalinga parama apmokant už paslaugas, yra numatyti socialinės paramos mechanizmai. Tik ar užteks paramos mechanizmų visiems, kuriems to reikės, nes augant kainoms atlyginimai ir pensijos taip sparčiai jų nepasiveja. Juolab, kad kainų šuolis sugeneruoja ištisą grandinę, o verslas tikrai norės padengti išaugusius gamybos kaštus ir padidins kainas. Ar galės mūsų žmonės už viską sumokėti niekas nežino. Bet tikriausiai svarbiausia, kaip sakė viena ministrė, kad Lietuvos žemėje nešaltų užsieniečių vaikai. Kas bus su mūsų vaikais, nelabai ir aišku, ypač su tais, kurių tėvai dėl įvairių priežasčių prarado darbus.
Nuo rugsėjo 1 d. baigiama mokėti parama verslui, kuri buvo mokama nuo karantino pradžios iki rugpjūčio 31 d. Beveik 518 milijonų išmokėta 31,5 tūkst. darbdavių už beveik 400 tūkstančių darbuotojų, kurie buvo prastovose. Nuolat garsiai buvo pranešama apie pagalbą ir rūpestį verslu, apie tai, kad Galimybių pasai atvers daugiau galimybių verslui, galima netgi sakyti, pagal konservatorių rinkimų šūkį, duos daugiau jėgos Lietuvai. Tik ir tos galimybės, ir ta jėga labai keistai pasireiškia. Nes pavyzdžiui, bene labiausiai nukentėjusių nuo COVID 19 verslų – viešbučių ir restoranų finansiniai rodikliai jau dabar kelia nerimą. Anot viešų duomenų, 35 proc. viešbučių ir 44 proc. restoranų šiuo metu priskiriami prie aukštos ir aukščiausios rizikos, šie skaičiai reiškia, kad bankrotų tikimybė išaugo, vadinasi ir tikimybė prarasti darbo vietas taip pat. O juk šiame sektoriuje dirba žmonės, kurių pajamos tikrai nėra didžiausios. Tik ar yra sudėliotas koks nors planas, kaip padėti tiems, kurie buvo bene ilgiausiai uždaryti? Matyti neteko. Užtat sveikatos apsaugos ministras vieną penktadienio vakarą praneša, kad nuo rytojaus visiems nepaskiepytiems maistas turi būti išduodamas atskirai nuo paskiepytų, o kitą penktadienio vakarą, kad galima bus prisėsti lauko kavinėje. Atsižvelgus į Lietuvos orus, galėsime šia privilegija pasinaudoti dar kelias savaites.
Suprantama, kad dalies verslų rodikliai yra geri, o gal net geresni nei iki karantino suvaržymų, tačiau daliai verslo vienareikšmiai reikalinga pagalba, todėl reikalingi ir atskiri planai tiems sektoriams, kurių finansiniai rodikliai nėra patys geriausi. Neturime visų matuoti pagal vieną kurpalių, nes jis visiems netinka. Bet ar per devynis mėnesius buvo pasiruošta? Ar tik garsiai kalbėta, kad ši Vyriausybė vasarą neatostogaus. Neatostogauti, tai viena, o priimti sprendimus ir užtikrinti pagalbą verslui bei žmonėms darbo vietas – tai visai kas kita. Nes jeigu turėsime bankrotų bangą tai iš paramos verslui, kuris kūrė darbo vietas ir mokėjo mokesčius, turėsime užtikrinti pašalpų mokėjimą iš to paties valstybės biudžeto, kuris nėra jau toks pripildytas. Būtina užtikrinti mechanizmą, kuris padės labiausiai pandemijos nustekentam verslui išsilaikyti. Verslas juk laikosi visų nurodymų, tad kodėl iš jų tik reikalaujama, o kur sprendimai? Tikiuosi, kad susikoncentravę į draudimus ir žmonių skirstymą valdantieji prisimins ir tai, kad žmonėms už susitelkimą reikia padėti, o ne tik bausti.
Partija