LR Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas, Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
Mes esame stiprūs savo lietuviškų gaminių kokybe, pelnėme pripažinimą pasaulinėje rinkoje jau prieš daugybę dešimtmečių. Tarpukariu Lietuva garsėjo kokybiškų maisto produktų eksportu. O, šiandien nors ir sėkmingai eksportuojame, tačiau mūsų prekybos centruose didžioji dalis produktų yra atvežamos iš užsienio. Mūsų prekybos centruose pastaraisiais metais sumažėjo lietuviškos kilmės kiaušinių, sviesto, geriamo pieno, fermentinių sūrių, grietinėlės, supakuotos kiaulienos ir vištienos. Kodėl mes nemylime lietuviško produkto ir užuot skatinę jo vartojimą, užuot skatinę trumpąsias maisto tiekimo grandines ir tiesioginį bendradarbiavimą tarp gamintojo ir pirkėjo toliau ginami stambiųjų prekybos centrų interesai, kur lietuviškų produktų propagavimas yra veikiau šabloninis, daromas vien dėl teorinės socialinės atsakomybės. O pagrindinis faktorius – kuo mažesnė tiekėjo kaina ir didesni prekybos centrų pelnai.
Žemės ūkis vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį Lietuvos ekonomikoje (3 proc. BVP, maždaug dvigubai daugiau nei ES vidurkis) ir yra laikomas prioritetiniu sektoriumi. Kartu su maisto pramone ir miškininkyste jame yra įdarbinama daugiau nei 11% visos valstybės darbo jėgos. Pastaraisiais metais žemės ūkio įtaka nuolat auga ir dėl ES finansavimo. Tačiau žemės ūkio teikiamos naudos nėra išnaudojamos ir apskritai šis sektorius neretai yra pamirštamas. Pastaraisiais metais girdėjom tik deklaratyvų rūpestį žemės ūkiu ir gamintojais. Žymiai labiau rūpėjo perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną, dabar girdime vien tik kalbas apie mokesčių didinimą žemės ūkiui, žemdirbiams, įvairių perteklinių aplinkosauginių reikalavimų nustatymą.
Labai gaila, kad pamirštama labai svarbi tiesa – aprūpinimas maistu – tai viena svarbiausių nacionalinių užduočių kiekvienai valstybei. Tą labai gerai parodė ir pirmoji karantino banga, kai žmonės tiesiog šlavė produktus iš parduotuvių. Žmonėms, vis daugiau suprantant kokybiško maisto svarbą sveikatai ieškoma geresnių, aukštesnės kokybės produktų. Vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės nori pirkti kokybišką vietinę produkciją. Mūsų ligoninėse guli tūkstančiai žmonių ir šalia vaistų, kurie kaip žinia ne tik gydo, bet ir mažina gerųjų bakterijų ir būtiniausių žmogui medžiagų kiekį, pacientams tiesiog būtinas kokybiškas, visavertis ir kupinas vitaminų maistas. Daržovės ir vaisiai, kurie buvo užauginti šalia mūsų, kurie nebuvo vežti šaldytuvuose už tūkstančius kilometrų, geriausiai tinka kiekvieno iš mūsų organizmui. Pienas ir mėsa taip pat geriausios kokybės yra vietinės kilmės, o ne šaldyti po kelis kartus. Todėl labai svarbu kalbėti ir skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines, skatinti ūkininkus kooperuotis ir padaryti juos lengviau prieinamus mūsų vartotojams. Juk nauda bus visiems – vartotojai gaus visavertį maistą, o ūkininkai užsidirbs iš savo gaminamos produkcijos, be to taip bus palaikoma visa Lietuvos ekonomika. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių dėka, vartotojai gauna sveikesnį, vertingesnį maistą, kurį perkant nereikia papildomai mokėti dar ir tarpininkui. Taigi, trumposios maisto tiekimo grandinės yra nauda tiek vietos gamintojams, tiek ir vartotojams.
Dėl didėjančios žaliavos paklausos ūkininkams ir vietos gamintojams taip pat susidarytų geresnės sąlygos. Tuo pačiu būtų paremti ir mūsų ūkininkai, kurie šiuo metu taip pat yra atsidūrę nelengvoje padėtyje. Apdirbamoji pramonė, dėl padidėjusios produktų paklausos išsaugotų darbo vietas, mokėtų mokesčius, galėtų plėsti gamybą. O, žaliavos tiekėjai-ūkininkai turėtų stabilią rinką tiekiant kokybišką produkciją ir stabilias kainas. Štai ir susidėliotų visa ekonominė grandinė.
Manau, kad šiais laikais savo krašto gynyba – tai ne tik ginklo ėmimas į rankas. Pirmiausia tai ekonominis stabilumas ir sugebėjimas patiems savimi pasirūpinti. Daugelis pasaulio šalių jau prieš kurį laiką pradėjo skatinti vartotojus.
Kauno technologijos universiteto atlikta analizė rodo, kad dėl prekybos liberalizavimo pasaulio rinkose, įskaitant žemės ūkio ir maisto produktų rinkas, eksporto.
konkurencingumas tapo vis svarbesnis užtikrinant ilgalaikę įmonių sėkmę ir prisidedant prie jų konkurencinio pranašumo kūrimo. Lietuva turi didžiausią eksporto intensyvumą Vidurio ir Rytų Europos regione – eksportui skiriama maždaug pusė augalininkystės ir gyvulininkystės sektoriaus (51 proc.), taip pat maisto ir gėrimų sektoriaus (47 proc.) galutinės produkcijos. Tačiau neskirdami pagalbos žemės ūkiui ir palikdami jį užribyje, mes nepadedame jam tapti konkurencingu, tad kaip gi skatinsime ne tik eksporto augimą, bet ir apsirūpinimą maistu čia Lietuvoje?
COVID – 19 virusas smogė visoms sritims, ne išimtis ir žemės ūkis. Tačiau kokia pagalba skiriama jam? Pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos valstijose skiriamos milžiniškos sumos iš nelaimių ir katastrofų fondo, padėti ūkininkams, patyrusiems finansinius nuostolius dėl koronaviruso krizės, o tarp jų ir tikslinė parama vaisių ir daržovių augintojams, pieno ir gyvulininkystės ūkininkams bei vietos maisto gamintojams. Taip pat buvo skirtas 1 milijardas dolerių paskolų, kuriomis siekiama padėti būtent kaimo įmonėms įveikti ekonomikos nuosmukį. Be to buvo skirtos subsidijos interneto plėtrai mažose miesteliuose (daugiau kaip 70 mln. dolerių) ir finansinė pagalba siekiant užtikrinti kokybiškų maisto prekių tiekimą ir maisto parduotuves (45 mln. dolerių). O ar mes pagalvojome apie pagalbą žemės ūkiui, aišku mažesne apimtimi nei JAV, bet esminis klausimas šiuo atveju, ar apskritai padėsime žemės ūkiui, kuris taip pat patyrė milžiniškus nuostolius, ar vėl remsime tik stambųjį verslą? Skirstant paramą nukentėjusiems sektoriams nuo Covid-19, paukštininkystės ir kiaulininkystės sektorius iš viso ignoruojamas ir net neįtrauktas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos numatytuose pagalbos priemonėse. Nors šie sektoriai dabar atsidūrę labai sunkioje padėtyje. Siekiant išsaugoti žemės ūkio verslą, jiems turi būti teikiama parama kaip ir kitiems verslams.
Palaikydami Lietuvos gamintojus galime prisidėti ir mes visi. Mūsų sąmoningas pasirinkimas yra itin svarbus, jis, atsipirks su kaupu, kai sukursime gerovę savo šalyje. Nuo mūsų sąmoningo pilietinio pasirinkimo laimėsime visi, kiekvienas išleistas euras renkantis lietuvišką prekę įsuks visą ekonomikos ratą ir liks mūsų valstybėje, bus galimybė didinti pensijas, atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, skirti daugiau pinigų socialinėms reikmėms. Apsirūpinimas maistu yra žymiai svarbiau ir ekonomiškai naudingiau, nei apsirūpinimas tankais.
Partija