Vigilijus Jukna: pakaks gyventi vien pažadų ir neracionalių sprendimų valstybėje

Prieš kiekvienus rinkimus visuomenėje girdime nepasitenkinimą, kad politikų kalbos – vieni lozungai, o pažadai – nieko verti. Darbo partijos sąrašo lyderis Seimo rinkimuose Vigilijus Jukna sako puikiai suprantantis, kodėl tauta politikus vertina taip skeptiškai ir pastebi, kad prieš kiekvienus rinkimus visuomenei pažadama daug, o išpildoma mažai.

„Aš visiškai suprantu žmones, kurie nepasitiki politikais ir juos kritikuoja. Nes jau 30 metų gyvename vien pažadų ir neracionalių sprendimų valstybėje. Prieš kiekvienus rinkimus tauta vis kvailinama žadant dalykus, kurių vėliau neįvykdoma – dėl to tas žmonių pyktis ir nepasitikėjimas kyla. Tai turi keistis“, – pastebi V. Jukna.

Apie tai, kokius siekius Darbo partija yra išsikėlusi prieš šiuos Seimo rinkimus, kokių darbų imsis pirmiausia ir kokių klaidų, padarytų dabartinės valdžios koronaviruso pandemijos metu, nekartotų, kalbamės su Darbo partijos pirmininko pavaduotoju, pirmuoju sąrašo numeriu Vigilijumi Jukna.

Prieš kiekvienus Seimo rinkimus visuomenėje kyla nepasitenkinimas, kad politikai daug žada, tačiau nieko neišpildo. Kaip manote, kodėl tauta taip nepasitiki politikais ir jų sprendimais?

Visuomenės nepasitenkinimas ir nusivylimas tikrai nestebina. Kaip kitaip tauta gali reaguoti į politikus, kurie žada, tačiau tų pažadų nevykdo? 30 metų gyvenimo kokybė auga labai lėtai, nes per visą tą laikotarpį gyvename vienadienių neištesėtų pažadų valstybėje.

Žmonių nusivylimą lemia ir patys politikai, kurie susikompromituoja ir sukompromituoja patį politiko vardą. Jie trumpam dingsta ir po to vėl veržiasi į Seimą. Todėl ir susiformavęs toks neigiamas žmonių požiūris, kai visus politikus vadina „besiveržiančius prie lovio“.

Į politiką dažnai patraukia ir žmonės, neturintys nei idėjų, nei galimybių jas įgyvendinti, nei kompetencijos. Pasinaudoja savo garsiu vardu ir žada rinkėjams siekius žinodamas, kad negalės jų įgyvendinti. Būna, išrenka tokius, o po ketverių metų tas pats politikas, įsistatęs kiaulės akis, vėl prašo rinkėjų balsų, žadėdamas tuos pačius neįmanomus dalykus.

Prieš kiekvienus rinkimus visos politinės jėgos žada didesnes išmokas, geresnius atlyginimus. Kaip manote, kodėl taip sunkiai einame prie geresnio gyvenimo?

Viskas dėl to, kad nėra kompleksinio požiūrio į valstybės valdymą. Dauguma valstybinių institucijų mato tik atskiras dėlionės dalis, nematydami bendros visumos. Todėl tuos 30 metų taip ir murkdomės tame katile.

Kiekvieną kadenciją kosmetiškai vis pataisomi atskiri įstatymai tam, kad būtų sukuriamas įvaizdis, jog yra dirbama ir stengiamasi. Bet atkreipkite dėmesį, kad kiekvieną valdžios sprendimą lydi mintis „tarp eilučių“ – ar toks sprendimas bus politiškai patrauklus, o gal kaip tik po to gal nebalsuos rinkėjai? Tačiau nežiūrima, kad valstybei ir jos visiems žmonėms būtų gerai. Viskas atsispiria į reitingus.

Darbo partijos programoje, kurios vienas iš pagrindinių kūrėjų esate jūs, aprėpiama daug valstybei svarbių klausimų, iškeliate daug problemų, kurias reikia spręsti. Kokie trys programos punktai jums pačiam atrodo svarbiausi, kuriems teiktumėte didžiausią dėmesį?

Pagrindinis Darbo partijos siekis yra Lietuvą pakelti į patraukliausių valstybių penketuką, užtikrinant patraukliausias sąlygas verslui ir gyventojams. Ir, be abejo, čia svarbus naujų darbo vietų kūrimas. Čia būtų vienas toks stambus prioritetas, po kuriuo daug kas palenda.

Daug dėmesio reikia skirti žmonių gerovei, teisingai socialinei politikai, svarbu auginti ekonomiką.

Įgyvendinus numatytą ekonominį paketą per kadenciją įsipareigojame sukurti ne mažiau kaip 180 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų, dėl ko padidės atlyginimai ir pensijos.

Mes sakome, kad pensijos turi būti didesnės nei minimalus atlyginimas. Atlikti skaičiavimai rodo, kad vidutinė pensija jau dabar turėtų siekti 527 eurus, o iki kadencijos pabaigos užsibrėžėme tikslą, kad vidutinė pensija būtų ne mažesnė kaip 773 eurai.

Taip pat skaičiuojame, kad vidutinis atlyginimas į rankas turėtų siekti ne mažiau 1289 eurus, o minimalus atlyginimas turėtų būti ne mažesnis nei 750 eurų.

Trečiasis partijos tikslas yra valstybės valdymo skaidrinimas ir Valstybės tarnybos įstatymo keitimas. To reikia, kad neliktų neaiškumų, dviprasmiškumų. Turi būti aiškus, skaidrus valstybės valdymas ir pavaldumas.

Dabar iš tiesų daugelis priemonių užsivelia tam tikruose biurokratiniuose koridoriuose, stipriai vėluoja procesai, ką parodė ir koronaviruso pandemijos metu skirta parama verslui, kuri strigo ir vėlavo pasiekti gavėjus.

Kita problema yra Valstybės tarnybos įstatymas. Jis neužtikrina, kad valstybės tarnyboje dirbtų kompetentingiausi, geriausi specialistai. Ir įstatyme yra gana didelių ydų. Pavyzdžiui, jei tu esi vadovui palankus, reikiamu metu nusišypsai, tai jis tau gali pritaikyti aukščiausią koeficientą, o jei esi principingas, dirbi bendram tikslui ir viršininkui nepatinki, gali gauti ir mažiau, nei esi vertas.

Tai tokie principai neskatina kompetentingų žmonių rinktis valstybės tarnautojo karjeros. Mes manome, kad jei žmogus turi tam tikras kompetencijas, išsilavinimą, įstatyme turi būti aiškiai apibrėžta, kiek jis turi gauti, nepriklausomai nuo viršininko simpatijų ar antipatijų.

Kaip vieną iš svarbiausių prioritetų įvardijote išmokų, atlyginimo didinimą ir įvardijote konkrečius skaičius, kurių bandysite siekti. Kaip gavote šiuos skaičius? Pažadėti galima daug, tačiau, kaip ir pats sakote, svarbu tai ir įgyvendinti.

Būtent. Šie skaičiai, kaip sakoma, nėra nukelti iš dangaus ir Darbo partija turi labai aiškų planą ir resursus, kaip to pasiekti.

Esame tikri, kad daugelis rodiklių turi būti pririšta prie vidutinio darbo užmokesčio. Kaip jau minėjau, vidutinis atlyginimas į rankas turėtų būti 1289 eurai. Šitą skaičių mes esame gavę atsižvelgiant į mūsų numatomų veiksmų planą skatinti investicijas, verslą, sudaryti geresnes sąlygas regionų plėtrai.

Remiantis šiuo skaičiumi manome, kad minimalus užmokestis turi būti ne mažiau kaip 55 procentai, o pensija – ne mažesnė nei 60 procentų nuo vidutinio darbo užmokesčio į rankas.

Dar svarbu kelti ir švietimo, kultūros, medicinos darbuotojų atlyginimus. Ši tema nugesusi ir kuo toliau, tuo mažiau apie tai kalbama, tačiau tiek dėstytojų, tiek švietimo, medicinos ir kitų darbuotojų atlyginimai iki šiol yra per menki atsižvelgiant į jų darbo sudėtingumą ir atsakingumą. Todėl Darbo partija siekia jų atlyginimus taip pat pririšti prie vidutinio darbo užmokesčio, kad kylant jam, savaime kiltų ir jų atlyginimai ir jiems nereikėtų laukti valdžios malonės.

Lietuvoje vis dar daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos arba ties ta riba. Darbo partija užsibrėžia tikrai aukštą tikslą ir skelbiate, kad Lietuvoje nei vienas žmogus neturėtų gyventi ties skurdo riba. Kokias priemones esate numatę to pasiekti?

Iš tiesų skurdo Lietuvoje mažėja labai lėtai. Tą rodo ir kovo mėnesį paskelbta Europos Komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad esminių pasiekimų kovoje su skurdu Lietuva nepasiekė per pastaruosius metus.

Darbo partija aiškiai pasisako, kad visa socialinė sistema turi būti nukreipta skatinti motyvaciją. Turiu omenyje, kad turime skatinti gyventojus, kad jie nelauktų pašalpų iš valstybės, kad jie nevegetuotų, o gyventojus reikia skatinti dirbti, pasirūpinti savimi ir tam valstybė turi sudaryti visas sąlygas.

Šiuo metu bedarbiai puikiai gyvena gaudami bedarbio pašalpas ir daugelis nė neieško darbo, nes dažnai gauti pašalpas yra naudingiau, negu ieškoti darbo, persikvalifikuoti ir prarasti tam tikras lengvatas.

Kovoje su skurdu svarbu taikyti kompleksinį požiūrį į problemą. Svarbu didinti pajamų perskirstymą, mažinti pajamų nelygybę, ir ypač svarbu paremti mažas pajamas gaunančius asmenis.

Svarbu peržvelgti ir užimtumo politiką, nes šiandieniniai skaičiai tikrai liūdina – turime 13,3 procento bedarbystę, kuri, manau, rudenį gali dar didėti. Tai artimiausias iššūkis, laukiantis valstybės, yra ne tik naujų darbo vietų kūrimas, bet ir esamų išsaugojimas.

Taip pat puikiai žinome, kad Lietuvoje yra didelis ilgalaikio nedarbo procentas, todėl turime ir į tai atkreipti dėmesį. Tam reikia įveiklinti Užimtumo tarnybą, kad ji atliktų savo funkciją, kuri jai yra pavesta.

Pabaigai noriu pasikalbėti apie šiandienos aktualijas. Dar ir dabar gyvename koronaviruso krizės nuotaikomis, o pandemija ir jos padariniai atvėrė dideles problemas šalyje. Kokias jūs opiausias problemas pastebėjote ir ką būtumėte daręs kitaip, jei krizės valdymas būtų priklausęs nuo jūsų?

Visų pirma, didžiulės klaidos buvo padarytos jau pačioje pradžioje. Kai medikai, kurie stovėjo pirmose fronto linijose ir laukė ateinančio viruso, nebuvo aprūpinti apsaugos priemonėmis. Tai buvo būtina padaryti iš karto, nes vėliau matėme, kad daug ligos židinių buvo ne kur kitur, o gydymo įstaigose.

Keista, kad tik išryškėjus problemai imtasi strimgalviais ieškoti apsaugos priemonių, nors dar gruodžio mėnesį girdėjome apie tai, kad virusas jau yra Europoje, Italijoje. Ir valdžiai taip naiviai nesiruošti visą sausio mėnesį ir tikėtis, kad virusas Lietuvą aplenks, kai visose šalyse aplinkui daugėja užsikrėtimo atvejų, tai čia buvo nesuvokiama ir pati didžiausia klaida, kokią tik buvo galima padaryti.

Dėl šitos vienos didelės klaidos sekė ir kitos klaidos, kurių buvo galima išvengti.

Nesuvaldžius viruso pirminėje stadijoje ir neaprūpinus apsaugomis medicinos personalo, nesiėmus plataus kontaktų nustatymo ir tų žmonių testavimo, virusas ėmė plisti, dėl ko teko paskelbti visuotinį karantiną ir uždaryti verslus. To juk buvo galima išvengti, jei būtų ruošiamasi viruso grėsmėms dar sausio mėnesį.

Dabar Vyriausybė kalba, kad jei prasidėtų antroji viruso banga, visuotinio karantino nebus imamasi, bus griežtesnės viruso valdymo priemonės įvedamos lokaliai, neuždarant visų verslų. Bet juk tą patį buvo galima daryti ir pavasarį. Tikiuosi, kad bent dabar gal pasimokyta iš tų klaidų ir nebus įvestas visuotinis karantinas.

Dėl uždarytų verslų buvo būtina skubiai imtis ekonomikos gaivinimo. O kaip valdžiai sekėsi tai padaryti, mes jau kalbėjom… Tikrai buvo galima paramą išdalyti sparčiau, nei tai buvo padaryta.

Dar labai liūdinanti klaida buvo padaryta, kas liečia sveikatos paslaugų prieinamumą. Tikrai sunku suvokti, kodėl taip stipriai buvo apsunkintas kelias sveikatos paslaugoms gauti.

Daug kas kaltina medikus dėl to, kad laiku nesuteikė pagalbos, bet čia tikrai ne medikai kalti, čia kalta valdžia, kuri nurodė medikams taip elgtis. Ir mano akimis, tai yra nusikalstama – palikti žmones be pagalbos. Nes ir statistika rodo, ir žiniasklaida rašo, kad yra atvejų, kai žmogus mirė nesulaukęs testo rezultato ir negavęs reikiamos pagalbos. Čia vienareikšmiškai buvo didžiulė klaida ir nusikaltimas prieš visus gyventojus. Buvo susikoncentruota vien į koronavirusą, o kitų ligų tarsi nebeliko.

Dėkoju už pokalbį.