Vigilijus Jukna: kokį žemės ūkį turėsime už 4 mlrd. eurų?

Lietuva kaip ir kitos valstybės rengia žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginį planą. Numatyta, kad šiam finansiniam laikotarpiui šalies žemės ūkiui turėtų būti skirti 4 mlrd. eurų. Nuo 2021 iki 2023 Lietuva turėtų gauti dar 1,6 mlrd. eurų. Tai galimybė daugiau investuoti į žemės ūkio gamybą bei didinti Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą regione. Juolab dabar, kai regione yra didelis neapibrėžtumas, o Ukraina ieško būdų eksportuoti savo produkciją.

Vis dėl to kol kas neaišku, kokių priemonių imsis Žemės ūkio ministerija siekdama užtikrinti žemės ūkio gamybos apimčių didinimą. Kai net Europos Komisija pasigedo žemės ūkio produktų gamybos didinimo strateginiuose planuose, iš ministerijos vadovybės girdime tik bendras frazes apie bendradarbiavimą, konkurencingumą, tačiau realiuose veiksmuose ar bent konkrečiuose planuose tai niekaip neatsispindi. Deja, bet nuo tokio kalbėjimo daugiau ūkininkai nei užaugins, nei pagamins.

Pastaraisiais metais  bendrosios investicijos į Lietuvos ūkius (visų dydžių grupes) viršijo tipines investicijas į atitinkamas ES dydžio grupes. Kauno technologijų universiteto surinkti duomenys rodo, kad nuo 2012 iki 2017 metų Lietuvoje investicijos į bendrojo kapitalo formavimą padidėjo maždaug 70%, o anot žemės ūkio surašymo ir struktūros tyrimų duomenų vidutinio ūkio dydis išaugo nuo 13,7 ha  iki 19,6 ha  – tai atitinka maždaug 43% augimą. Vis dėlto nepaisant investicijų ir konsolidacijos, Lietuvos žemės ūkis vis dar laikomas mažiau efektyviu nei ES vidurkis, o vidutinė žemės ūkio paskirties žemės hektaro produkcija siekia tik apie 37% ES vidurkio. Ir kaip gi šis rodiklis galėtų būti kitoks, jei Vakarų Europoje gali būti naudojama apie 5 kg pesticidų 1ha, o Lietuvoje – 0,8 kg. Ir norima šį rodiklį dar labiau sumažinti. Tad apie kokį konkurencingumą galima kalbėti? Negalima visoms valstybėms taikyti vienodų reikalavimų, kol parama ir situacija žemės ūkyje kiekvienoje valstybėje yra skirtinga. Visuomet išloš tie, kas Briuselio koridoriuose išsikovojo geresnes sąlygas.

Dėliojant strateginį planą būtina orientuotis ne tik į biurokratinius reikalavimus ar perteklinį taisyklių laikymąsi, bet kartu atsižvelgti į praktinius aspektus ir tai, kas veikia „ant žemės“, o ne tik kabinete. Suprantama, kad, žaliojo kurso krypties reikia laikytis, naudoti ekologines schemas ir žalinimo struktūras, skatinti tvarią gamybą. Tačiau tai neturi būti daroma besivaikant ambicijų, kurias kažkas suplanavo, o atsižvelgiant į realią padėtį ir žemdirbių galimybes. Lietuvos ūkininkai gauna mažesnes tiesiogines išmokas negu kitos valstybės, nors pagrindo tam nėra. Nepaisant ilgų kovų ir derybų iki šiol išmokos nėra suvienodintos. Žemės ūkio eurokomisaras Januszas Wojciechowskis pripažįsta, kad tai klaida ir taip neturėjo būti nuo pat pradžių. Vis dėlto šalies ūkininkai nukentėjo ir niekas jiems to kompensuoti nežada. Tad dabar diskutuojant dėl naujos finansinės perspektyvos tikiuosi, kad nebus puolama į kraštutinumus, o ieškoma palankių sprendimų Lietuvai.

Dėl prekybos liberalizavimo pasaulio rinkose, įskaitant žemės ūkio ir maisto produktų rinkas, eksporto konkurencingumas tampa vis svarbesnis. Tačiau, kai turime nevienodus reikalavimus ir valstybės remiamos skirtingai, nors trąšos ir energija kainuoja panašiai, tuomet kaip galima kalbėti apie konkurencingumo užtikrinimą.

Nuolat kalbama apie tvaresnį ūkininkavimą, apie emisijų mažinimą, tačiau pamirštama, kad  Europos Sąjungoje per metus krovininiai automobiliai nuvažiuoja 540 milijardų tonkilometrių, o kiekvienas maisto produktas vežamas mažiausiai 180 kilometrų. Skatindami gamybą, ne tik užsitikrintume geresnės kokybės maistą, bet ir sumažintume kainą galutiniam vartotojui, ūkininkų pajamos padidėtų, o ir aplinkosaugai tai būtų palankiau. Toks turėtų būti tikslas, o ne žūtbūtinis taisyklių ir reglamentų taikymas praktikoje, kur ūkininkai priversti laviruoti tarp griežtų taisyklių, baudos grėsmių ir noro pelningai ūkininkauti. Galbūt dalijant trečią paketą pagaliau bus labiau atsižvelgta į žemdirbių prašymus nei į biurokratų esančių ne Lietuvoje nurodymus.