Lietuvos skurdo rodikliai – vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Apie 156 tūkstančiai dirbančiųjų gauna tik minimalią mėnesinę algą, o apie pusė Lietuvos gyventojų per mėnesį uždirba iki 600 eurų. Kiti – bedarbiai, gyvenantys iš valstybės teikiamų pašalpų ir lengvatų. Darbo partijos nariai Vigilijus Jukna ir Vaida Giraitytė įsitikinę – socialinė politika Lietuvoje neveiksni, nes pati tarsi skatina žmones nedirbti.
Socialinė politika – skylėta kaip šveicariškas sūris
Neretai regionuose gyvenantys žmonės renkasi ne dirbti, o gyventi iš valstybės skiriamų pašalpų ir lengvatų. Tokia situacija lemia itin liūdną, ilgus metus besitęsiančią, tendenciją – didėjančią bedarbystę.
„Nedarbas šiuo metu siekia net 13,7 proc. Norint įgyti profesiją, Užimtumo tarnyba suteikia ne tik nemokamus brangius profesinius kursus, bet dar ir stipendiją. Iš viso į bedarbį investuojama daugiau nei į gimnazijos gabiausią mokinį! Tačiau bedarbystė, tuo tarpu ir ilgalaikė, tik didėja“, – sako V. Jukna.
Pasak jo, tokios investicijos itin patrauklios bedarbiams – išanalizavus visas skiriamas pašalpas, suskaičiavus, kiek skiriama vieno bedarbio aptarnavimams ir jo mokymams – daugeliui tiesiog neapsimoka dirbti.
Štai V. Giraitytė teigia, kad didėjantiems nedarbo rodikliams įtakos turi ir nelegalus darbas. Pasak jos, gyventojai renkasi dirbti nelegaliai, kad tokiu būdu išsaugotų socialines garantijas.
„Žmonės dirba šešėlyje, nes dirbant legaliai nuskaičiuojami dideli mokesčiai. Be to, jie pasirenka šešėlį nenorėdami prarasti socialinių garantijų už šildymą, vaikų nemokamo maitinimo mokykloje ir kitų socialinių išmokų. Tai rodo, kad socialinė politika ne tik neefektyvi, bet ir žalinga, nes skatina žmones nedirbti, vegetuoti bei laukti malonės iš valdžios“, – pastebi ji.
Baugina skurdo rodikliai Pasak V. Juknos, svarbūs ne tik didėjantys bedarbystės rodikliai, bet ir augantis skurdas. Jo teigimu, apie stagnuojantį skurdo mažėjimą byloja ir kovo mėnesį paskelbta Europos Komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad esminių pasiekimų kovoje su skurdu Lietuva per pastaruosius metus nepasiekė. Jis įsitikinęs, kad dėl to kaltos lėšos, skiriamos socialinei politikai, mat jos paskristomos netinkamai.
„Kaip rodo didėjantis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, skurdas – sistema veikia blogai ir pinigai paskirstomi neteisingai. Išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje vienos mažiausių Europos Sąjungoje, o skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygis beveik didžiausias. Lietuvoje net trečdalis gyventojų gyvena skurde ar skurdo rizikoje“, – nuogąstauja politikas.
Pasak V. Giraitytės, būtent šiai problemai spręsti Darbo partija užsibrėžusi tikslą – didinti pajamų perskirstymą nuo BVP bent 5 procentiniais punktais taip, kad būtų išspręsta šalies skurdo problema bei mažėtų atotrūkis, siekiantis 7,3 karto lyginant turtingiausius ir skurdžiausius namų ūkius.
„Kompleksinėmis priemonėmis mažinsime socialinę atskirtį, vykdysime aktyvią užimtumo politiką, didinsime valstybės remiamų pajamų dydį, vykdysime socialinės paramos stebėseną, o finansinėmis mokestinėmis priemonėmis skatinsime darbingo amžiaus žmones integruotis į darbo rinką“, – antrina V. Jukna.
Įvertino ir kovą su pandemija
Pandemijos laikotarpiu daugelis žmonių neteko darbo, įmonės pristabdė arba visiškai sustabdė verslą, o tai prisidėjo ir prie liūdinančios statistikos, bylojančios apie didėjantį nedarbą Lietuvoje. Tiesa, ši situacija buvo stebima bene visose pasaulio valstybėse, tačiau V. Giraitytė ir V. Jukna įsitikinę, kad kai kurios priemonės galėjo situaciją sušvelninti.
Pasak V. Juknos, ne visi, kurių veikla buvo sustabdyta, turėjo galimybę gauti valstybės paramą, kurios gyvybiškai reikėjo daugeliui Lietuvos gyventojų.
„Atlikti tyrimai rodo, kad balandžio mėnesį daugiau nei 83 proc. respondentų, t.y., įmonių, tvirtino, jog paramos įgyvendinimo verslui mechanizmas nėra pakankamas. 82 proc. manė, jog paramos apimtis yra mažesnė, negu vidutiniškai kitose Europos sąjungos šalyse. Gegužės mėnesį paramos apimtį mažesne laikė 63 proc. apklaustųjų, o paramos mechanizmą nepakankamu – 77 proc. Taigi didžioji dalis verslo tų byrančių milijonų ir toliau nemato, nors jų labai reikia“, – pastebi V. Jukna.
Jis įsitikinęs, kad pagalbos suteikimo taisyklės buvo tokios painios, kad jas, veikiausiai, suprato tik jas rengę asmenys.
„Lietuvoje buvo pateiktas verslo gelbėjimo planas, skelbta apie didelius paramos paketus. Tačiau, remiantis gegužės 27 d. „Invegos“ duomenimis, buvo panaudoti tik 6,8 proc. iš paramai šioje įstaigoje numatytų 1,3 mlrd. eurų, kai tuo tarpu šalyje yra virš 200 tūkst. bedarbių, o pagalba verslui žadama nuo kovo vidurio. Negana to, verslininkams teko pildyti prašymus, teikti ataskaitas, įrodinėti, kad smogus pandemijai ir paskelbus karantiną, jiems reikalinga pagalba. Greitai paramą gavo tik maždaug penktadalis Lietuvos įmonių“, – sako jis.
Štai V. Giraitytė čia vėl kaltina valdžios sprendimą remti bedarbius. Anot jos, kur kas veiksmingiau būtų gelbėti verslą, kuris galėtų išlaikyti darbuotojus sunkiu metu, taip sumažindamas bedarbystę šalyje.
„Mūsų valdžia mieliau dalina paramą kaip išmaldą bedarbiams ir skatina jais tapti. O gal geriau padėkime verslui išlaikyti savo darbuotojus sunkiu metu, kad sugrįžus į ritmą jie toliau galėtų dirbti. Sklando informacija, kad kreipiantis įmonėms pagalbos į atitinkamas institucijas, susiduriama su įvairiais kriterijais ir biurokratinėmis kliūtimis. Lengviau tampa viską mesti: sustabdyti veiklą, darbuotojus atleisti, o šie keliauja į Užimtumo tarnybą ir iš karto pretenduoja į nedarbo išmokas“, – pastebi politikė.
Ką galima keisti? Pasak V. Giraitytės ir V. Juknos, visa socialinė valstybės sistema turi būti nukreipta skatinti motyvaciją, norą dirbti ir pasirūpinti savimi, o ne išmaldos ir išmokų iš valdžios laukimą. Tam reikalingas kompleksinis įstatymų ar jų pataisų paketas, kuriuo turi būti keičiami esminiai švietimo, socialinės, sveikatos, mokesčių ir kitų sričių pagrindai.
Darbo partija savo ruožtu užsibrėžusi vykdyti aktyvią užimtumo politiką, kuri užtikrintų galimybę visiems šalies gyventojams rasti savęs vertą darbo vietą, išsaugoti jau esamas darbo vietas bei mažintų ilgalaikį nedarbą.
„Įgyvendinus siūlomą Darbo partijos priemonių paketą, regionuose bus sukurta ne mažiau kaip 180 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Taip pat didės atlyginimai ir pensijos. Vidutinis darbo užmokestis kadencijos pabaigoje bus ne mažesnis kaip 1289 eurų į rankas, vidutinė pensija – ne mažiau kaip 770 eurų, o minimalus atlyginimas – ne mažiau 750 eurų į rankas“, – apie partijos užmojus pasakoja V. Jukna.
Taip pat partija įsipareigojusi atsižvelgti ir į kitus visuomenės sluoksnius – jaunimą, neįgaliuosius, pensininkus, vienišas mamas ir kt.
„Didelis dėmesys bus skiriamas ir jaunimo užimtumui. Taip pat numatysime priemones, sudarančias sąlygas dirbti silpnesnės sveikatos, neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, vienišoms motinoms, asmenims, auginantiems neįgalų vaiką, slaugantiems ligonį ar prižiūrintiems pagyvenusį šeimos narį, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje.
Sudarysime sąlygas ir vyresnio amžiaus asmenims aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Taip pat tėvams, pasitraukusiems iš darbo rinkos dėl vaikų auginimo, įsidarbinti, atnaujinti profesines žinias ir toliau sėkmingai derinti pareigas darbe ir šeimoje“, – pasakoja V. Jukna.
Pasak V. Giraitytės, tokie pokyčiai turi sukurti ir išplėtoti žiniomis grindžiamą konkurencingą ūkį, užtikrinti žmonių užimtumą, panaikinti socialinę atskirtį ir skurdą.
Partija