„Tik 5 proc. lietuvių dalyvauja viso gyvenimo mokymosi programose. Tai nėra pakankamai gera statistika suvokiant mokymosi svarbą žmogui. Iš tikro, mokytis reikia visą gyvenimą, nes mokslas – geriausia investicija į žmogų“, – sako Vidmantas Krikštaponis. Bene visą savo gyvenimą paskyręs švietimui ir kultūrai, Taujėnų bendruomenės pirmininkas, mokytojas metodininkas ir politikas V. Krikštaponis pasidalijo savo įžvalgomis apie švietimą, bendruomenių gyvenimą ir Europos Parlamento galimybes.
– Kaip pristatytumėte save tiems, kurie jūsų nepažįsta?– Visuomet su prisistatymu turėjau problemų (juokiasi). Esu „žmogus orkestras“, arba kaip save kartais vadinu – gerų santykių inžinierius. Esu Vidmantas Krikštaponis, pagal išsilavinimą mokytojas, bet pagal užimtumą – lietuvių „bitė darbininkė“. Turiu daug darbų ir užsiėmimų ir visi jie man be galo svarbūs. Be to, kad nuo pat jaunystės dirbu mokytoju, dar esu teatro režisierius, Taujėnų bendruomenės pirmininkas, politikas ir visuomenės veikėjas.
– Kiek laiko esate politikoje?– Nuo pat Darbo partijos įkūrimo – 2004 metų.
– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Europos Parlamentą?– Visų pirma, tai tam tikros mano asmeninės savybės. Visada buvau veiklus ir aktyvus žmogus, domėjausi, kas vyksta politinėje ir socialinėje erdvėje. Man rūpi, kaip gyvena kiekvienas iš mūsų ir kaip tą kasdienybę paversti bent truputį geresne. Antra priežastis, paskatinusi mane siekti būti Europos Parlamento nariu, yra pokyčių siekis ir noras atiduoti savo duoklę Lietuvai. Tai, kad esame maži, toli gražu nereiškia, kad turime likti negirdimi. Būdamas tautos balsu, esu pasiruošęs kalbėti apie mūsų problemas ir ieškoti palankiausių sprendimų. Žinoma, man labai svarbu, kad šiuose rinkimuose turiu savo partijos palaikymą. Bet dar svarbiau, kad mano idėjomis patikėtų (o manimi pasitikėtų) Lietuvos piliečiai.
– Minėjote, kad esate bendruomenės pirmininkas, mokytojas. Kokią naudą bendruomenėms, jūsų nuomone, duoda buvimas Europos Sąjungoje?– Kadangi esu iš periferijos, žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos savo gimtajame miestelyje matau teigiamą pokytį, už kurį turiu dėkoti Europos Sąjungai. Mes turime ir „kietųjų“, ir „minkštųjų“ projektų – tai yra svarus indėlis į miestelio augimą. Visgi, manau, reikėtų dar rimtesnio šuolio, daugiau dėmesio skirti periferijai ir investuoti ne į aplinką, ne į grindinį, o į darbo vietas.
– Ar dabartiniai Europos Parlamento nariai skyrė per mažai dėmesio bendruomenėms?– Aš tikrai visiems netaikau vienodos klišės. Yra dalis europarlamentarų, skiriančių dėmesio bendruomenėms, yra ir tų, kurie su bendruomenėmis mažiau susipažinę. Tai yra visiškai natūralu. Kiekvienas atstovauja savo sričiai. Šiuo atveju aš labai pasigendu sutarimo tarp Vyriausybės, Prezidento ir Europarlamento – bendros vizijos, žiūrėjimo viena kryptimi ir bendro darbo.
– Esate Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys, ko trūksta savivaldybių ir Europos institucijų bendradarbiavime?– Savivaldybė turėtų tvirčiau nešti žinią europarlamentarams. Į Europos Parlamentą mes dažniausiai vykstame kaip turistai ir tik pas savo partijos atstovus. Per tuos trumpus susitikimus mes neturime pakankamai laiko aptarti svarbius klausimus, tad norėtųsi nešti platesnę žinią – informuoti juos, ko labiausiai trūksta ir ko reikia.
– Jūsų nuomone, nėra pakankamo bendravimo tarp Europos Parlamento ir Lietuvos institucijų?– Taip, trūksta komunikavimo. Atstovaudami savo šaliai, stiprintume Europos Parlamento ryšius su Seimu, Vyriausybe, drįsčiau pasvajoti – su savivaldybėmis. Svarbu, kad skatintume ir aktyvintume jų tarpusavio bendradarbiavimą.
– Kurioje grandyje nepakankamai komunikuojama?– Manau, labiausiai bendradarbiavimo trūksta tarp europarlamentarų ir savivaldybių tarybų narių. Jei Europos Parlamento nariai daugiau komunikuotų su regionų politikais, regionų politikos lygis pakiltų. Visada norisi lygiuotis į „aukštesnius“, nes į tarybą patenka įvairių išsilavinimų, pažiūrų žmonės, bet mes visi esame europiečiai ir siekiame to paties tikslo – mūsų žmonių gerovės.
– Kokias temas ir iššūkius būdamas Europos Parlamente matote? Ką norėtumėte imtis įgyvendinti?– Jei sėkmė stovėtų mano pusėje ir į Europos Parlamentą patekti pavyktų, vieni iš mano prioritetų būtų mūsų partijos programinės nuostatos. Dėl to, jeigu būčiau išrinktas, stengčiausi būti naudingas tose srityse, kurios man yra artimiausios: švietimas, mokslas, jaunimo užimtumas, regioninė politika. Bet tai tikrai nereiškia, kad visiems kitiems klausimams likčiau aklas. Tiesiog tokia tvarka, kad pasaulį reikia pradėti keisti po truputį.
– Ko šiuo metu labiausiai trūksta švietime ir bendruomenėse?– Problemoms sudėti reikėtų trijų lentynų (juokiasi). Visų pirma, mokymo bazės Lietuvoje yra palyginti silpnos. Jei laboratorijomis aprūpintos tik 2 proc. pradinių klasių, tai yra tikrai nepagirtina situacija. Antras dalykas, mokslą ir verslą reikėtų dar labiau sujungti. Mokslas turėtų greičiau keistis, nes šiuo metu tam tikri procesai užtrunka per ilgai. Įvertinkime tai, kad kol patvirtinamos naujos programos ir kol užauga viena jaunų specialistų karta, praeina 6–8 metai, o verslas tiek laiko laukti negali, jis juda daug greičiau. Be to, mūsų bendruomenės smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių kalbant apie suaugusiųjų švietimą. Tik 5 proc. lietuvių dalyvauja viso gyvenimo mokymosi programose. Tai nėra pakankamai gera statistika suvokiant mokymosi svarbą žmogui. Iš tikro, mokytis reikia visą gyvenimą, nes mokslas – geriausia investicija į žmogų. Yra daug programų, pritaikytų jaunimui, bet juk visuomenę sudaro ir vyresni žmonės, privalome atsisukti ir į juos. Sudarykime galimybę keistis ir tobulėti visiems.
– Norite pasakyti, kad tai yra ne lėšų trūkumo klausimai?– Taip, lėšos yra antraeilis dalykas. Mums reikia keisti mąstyseną. Man labai patinka „Erasmus+“ programa, kai jaunuoliai keliauja į labiau išsivysčiusias užsienio valstybes, kur jie iš tiesų mąsto kitaip, elgiasi kitaip. Jie daug laisvesni žmonės. Mums trūksta daugiau ir įvairesnių tokių projektų.
– Ar galima teigti, kad nesate kategoriškai nusiteikęs prieš jaunimo studijas užsienyje? – Esu abiem rankomis už. Aš už patirtis, už išsilavinimą, galimybę dirbti ir užsidirbti, bet kartu ir už sugrįžimą. Tegul semiasi patirties, tegul dirba. Nežinau, kada grįžta, per savo trisdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį, bet svarbu sugrįžtų. Aš už laisvą judėjimą. Asmenų laisvė judėti ir gyventi ES yra Europos Sąjungos pilietybės pamatinis akmuo.
Partija