Kadaise Lietuvos sostinė galėjo didžiuotis išradingu šūkiu „Vilnius – žemai skraidančiu angelų miestas“. Anuos laikus menančių ženklų – baltųjų angelų vis dar galima aptikti įvairiausiuose Vilniaus kampeliuose. Tiesa, jie neskraido, o gan patogiai ir tvirtai įsitaisę ant miesto architektūrinių paviršių. Nors minėta iniciatyva gyvuoja nuo 2004, tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Ir kol šiuolaikinio Vilniaus valdžia demonstruoja savo inovatyvumą pildama smėlio kalnus miesto centre, to paties miesto pakraščiuose pradeda ryškėti ne mažiau „pažangios“ tendencijos, kaip, pavyzdžiui, skraidantys balkonai.
Be abejo, rašydami šiuos žodžius ironizuojame. Pamatę žinią apie nukritusį balkoną Lazdynuose bei peržiūrėję nuotraukas, pakraupome, mat tokių apokaliptinių vaizdų galima pamatyti nebent Holivudo filmuose arba kompiuteriniuose žaidimuose apie pasaulio pabaigą. Dar neramiau pasidarė apžiūrėjus vietą gyvai. Pirmiausia dėl to, kad vos už kelių metrų nuo nelaimės buvo vaikų žaidimo aikštelė ir grynas atsitiktinumas bei didelė laimė, kad tuo metu šalia nelemtos vietos nebuvo žmonių ir vaikų. O antra, dėl to, kad panašių monolitinių namų Lazdynuose yra ne viena dešimtis, o visame Vilniuje tokių „balkonų-žudikų“ gali būti tūkstančiai.
Tad ko nepadarė ir ką turėtų padaryti valdžia, kad tokios problemos ateityje nevirstų baisiomis tragedijomis?
Deja, šiurpą keliantys Vilniaus miesto daugiabučių vaizdai su nukritusiais balkonais gali pasikartoti dar ne kartą, turime 17 000 daugiabučių ir skylėtą jų priežiūrą. Šiandien yra įvairiausių prielaidų, kodėl nukrito balkonas Architektų gatvėje, tačiau visas jas sukoncentruojame į techninius aspektus. Taip fizikos nepaneigsi, bet tinkama priežiūra galėjo užtikrinti, kad remontas būtų atliktas laiku ir tokia avarija, vos per plauką nevirtusi tragedija, neįvyktų.
Pasižiūrėkime kaip veikia dabartinė daugiabučių namų priežiūros sistema. Namas turi bendriją arba, dažnu atveju, administruojančią bendrovę. Jei žmonės skundžiasi pastato nepriežiūra, įsijungia savivaldybės klerkai. Tačiau 17 000 daugiabučių yra vos keli darbuotojai savivaldybėje, kurie galėtų realiai tikrinti. Vargu ar to pakanka senstantiems namams, ypač kai kalbame ne apie skundų nagrinėjimą, o einamąją priežiūrą.
Dar daugiau, tam kad būtų nustatyta kritinė balkono būklė, vien pasižvalgyti dažniausiai nepakaks – prireiks ekspertizės. Ekspertų, galinčių profesionaliai įvertinti balkonų būklę skaičius taip pat nykstamai mažas, o kai kurių garbingas amžius verčia pagalvoti ar jie dar ilgai darbuosis šioje srityje. Faktiškai ekspertizės atlikimo ir jos rezultatų tenka laukti tris mėnesius ir ilgiau, o be jos remontas dažniausiai nepajuda iš vietos.
Remonto darbams atlikti reikia ir gyventojų pritarimo, konkursų, visas procesas dažnai užtrunka daugiau nei metus ar pusantrų. Vargu ar tokie terminai turėtų tenkinti kai nuo to priklauso mūsų ir mūsų vaikų saugumas.
Iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių žinučių galima spręsti, kad visa bėda bus suversta netinkamam balkono įstiklinimui, tikėtina, kad tai tikrai prisidėjo prie pasekmių. Bet tokių balkonų vien Vilniuje tūkstančiai ir jei jau dešimtmečiais stovi įstiklinti, dažnu atveju tai padarė net ne dabartiniai savininkai.
Valdininkų tyla, lyg nieko baisaus čia nenutiko, tiesiog stebina. Suprantama, kontrolės mechanizmo stiprinimas, tvarkos įvedimas kels ne tik teigiamas emocijas, bus ir tokių, kuriems neaptiks. Bet ar tai gali būti priežastimi neveikti?
Mes siūlome įvertinti ar savivaldybė tinkamai užtikrina subjektų, atliekančių daugiabučių pastatų techninę priežiūrą ir kontrolę, ar turi tam reikiamus resursus ir specialistus. Reikia peržiūrėti ir sankcijas už kasmetinių statinio apžiūrų neatlikimą arba netinkamą įrašų statinio techninės priežiūros žurnale pildymą.
Taip pat turi būti parengta tvarka dėl be leidimų įstiklintų balkonų, kuri nustatytų kokių priemonių turi imtis gyventojai, kad jiems netektų išardyti papildomų konstrukcijų. Mes turime sudaryti sąlygas gyventojams susitvarkyti jiems priklausantį turtą.
Valstybė skatina gyventojus prižiūrėti jų bendrai valdomą turtą, tačiau realybėje tai atlikti nėra paprasta. Bendrijų steigimas daugiabučiuose su šimtais savininkų yra varginantis procesas – dalis asmenų butus išnuomavę, dalis juose negyvena arba jiems nerūpi bendri reikalai. XXI a. technologijos, pvz., nuotoliniai steigiamieji susirinkimai, realiai dar neįmanomi steigiant bendrijas. Administratoriai lygiai taip pat vargsta siekdami užsitikrinti gyventojų sprendimus remonto darbams. Manome, kad atėjo laikas keisti teisės aktus, kurie leistų gyventojams sprendimus priiminėti elektroninėje erdvėje.
Galiausiai turi būti patobulinti teisės aktai, o savivaldybėse atsirasti atsakingi asmenys, kurie, esant poreikiui, suteiktų leidimus bendrijoms ir administratoriams darbus atlikti skubos tvarka išvengiant bereikalingų biurokratinių kliūčių.
Ir pabaigai, gyvai apžiūrėjus vietą, kur įvyko avarija, įsitikinome, kad nedaug trūko, jog ji būtų tapusi tragedija, į akis krito, kad aptverta teritorija tiesiog signalizuoja, jog viskas dar nesibaigė, o administruojantis asmuo vardino eilę darbų, kurie laukia ateityje. Norime paraginti Vilniaus miesto savivaldybę peržiūrėti savo rezervo lėšų galimybes ir prisijungti prie namo gyventojų pastangų sprendžiant iškylančius iššūkius, kad Vilnius netaptų „žemai skraidančių balkonų miestu“.
Straipsnio bendraautoriai Darbo partijos kandidatai į Seimą Vytautas Gapšys (teisininkas) ir Aleksandr Dagil (pastaruosius kelerius metus dirbo daugiabučius administruojančioje įmonėje).
Partija