V. Bukauskas: mūsų 11 europarlamentarų turi dirbti kaip viena komanda ir aš to sieksiu

Savo mintimis ir įžvalgomis apie Lietuvos atstovų darbą Europos Parlamente, regioninę politiką, savivaldybių problemas ir Europos Sąjungos paramą dalijasi LR Seimo narys, partijos pirmininko pavaduotojas, kandidatas į Europos Parlamentą Valentinas BUKAUSKAS.

– Nuo kada esate Darbo partijos narys?

– Nuo pat jos įkūrimo.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti politikas?

– Geras klausimas (juokiasi). Politikas turėtų matyti aplinką ir jausti žmones. Žinoma, jis turi būti pareigingas, atsakingas, dėmesingas, turi domėtis politikos aktualijomis, susitikinėti su žmonėmis ir, svarbiausia, politikas turi būti nuoširdus. Jau 20 metų esu politikoje ir stengiuosi visada išklausyti ir išgirsti žmones, visada vadovaujuosi gera valia ir nenustoju mokytis – nuolatinis tobulėjimas labai svarbu bet kuriam žmogui. Deja, šiandien pasigendu, politinio teisingumo, nes žmonės yra klaidinami, viešojoje erdvėje jie girdi daug prieštaringos informacijos ir teisybę atskirti iš tiesų yra nelengva. Kaip tik dėl to daugelis sutrinka, nusivilia politika, o tai rodo ir vis mažėjantis rinkėjų aktyvumas. Tiesa, nusivylę tradicinėmis politinėmis partijomis žmonės balsuoja už komitetus, tačiau, deja, nusivylimas laukia ir čia – komitetai paprastai neturi aiškios struktūros, atsakomybės ir yra sukuriami tik prieš rinkimus tam tikriems postams užimti. Apskritai, esu tikras, kad per mažai viešai kalbama apie Europos Parlamento sprendimų įtaką mūsų valstybei – mažai kas įsigilinę, kokia svarbi Parlamento teisėkūra kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui jo priimtas direktyvas privalome perkelti į savo teisę, o to nepadarę sulauktumėme sankcijų. Manau žmonėms turėtų būti dažniau ir aiškiau kalbama, kas tai yra Europos Parlamentas, ir kodėl taip svarbu į jį išsiųsti tinkamus politikus, kurie „atstovėtų“ mūsų valstybės poziciją ir nuoširdžiai gintų jos interesus.

– Gal turite receptą, kaip atpažinti politiką melagį?

– Manau, partijos turėtų aiškiai deklaruoti, kokiam rinkėjui jos atstovauja. Dabar pas mus politinės partijos yra lyg margi velykiniai kiaušiniai. Jei neklystu, šiuo metu yra registruota per trisdešimt politinių organizacijų. Labai svarbu, kad politikas nekaitaliotų ne tik partijų, bet ir savo prioritetų, savo tikslų. O lengviausia patikrinti bet kurį politiką – pasižiūrėti jo atliktus darbus. Paprastai jie kalba patys už save.

– Kaip vertinate buvusių ir dabartinių Lietuvos atstovų Europos Parlamente darbą?

– Neseniai atšventėme 15 metų narystės Europos Sąjungoje sukaktį, tačiau mūsų europarlamentarai vis dar neatstovauja mūsų valstybei. Nėra tiesioginio atstovavimo. Tai nėra rinkimai į Seimą, renkami valstybės atstovai ir jie turi ginti mūsų valstybės poziciją, įrodyti, kad mums būtent vienokia ar kitokia priemonė turėtų būti taikoma. Ir šiandien, praėjus 15 metų, nei Prezidentūra, nei Vyriausybė nėra ėmęsi iniciatyvos, kad europarlamentarai dirbtų bendrai, o ne tik atstovautų vienai ar kitai frakcijai. Labai pasigendu Europos Parlamento atstovų susitikimų su Seimu, su Vyriausybe, su Prezidentu. Tokie susitikimai privalo vykti, o juose turi būti derinama bendra pozicija, ieškoma geriausių sprendimų Lietuvai ir jos žmonėms. Tuo tarpu dabar mūsų atstovai Europos Parlamente lyg nuo komandos atsiskyrę ir pasimetę žaidėjai, kurie kažką daro, bet nedaug kas žino ką tiksliai. Esu tikras, jie ir patys ne visada žino, kokią poziciją vienu ar kitu klausimu turėtų užimti. Kaip tik dėl to mes visi privalome tapti viena komanda – tik tada galime tikėtis, kad Lietuvos žmonių lūkesčiai bus išgirsti ir pateisinti.

– Ar galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos atstovai Europos Parlamente nėra aktyvūs?
– Aktyvumo nesiimu vertinti, aš kalbu apie vieningą darbą, bendrą atstovavimą. Mano supratimu, jei norime pasiekti gerų rezultatų, vadinasi, mūsų vienuoliktukas (tiek Lietuvos atstovų renkama į Europos Parlamentą – aut. past.) turi taip ir veikti. Pasigendu vieningumo ir visuomenės informavimo apie vykdomus darbus, priimtus sprendimus. Kai nėra aktyvaus viešinimo, žmonės pasimeta ir rinkimai tampa pasyvūs, nereikšmingi, nors iš tiesų Europos Parlamente yra priimami labai svarbūs sprendimai kiekvienam Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui.

– Ar tapęs Europos Parlamento nariu imtumėtės europarlamentarų vienijimo?

– Taip, siekčiau, kad Lietuvos vienuoliktukas ne tik dirbtų Europos Parlamente, bet ir reguliariai lankytųsi Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Mes turime būti atviri, turime kalbėti, atstovauti Lietuvai ir siekti pačių geriausių rezultatų. Šioje vietoje negali būti atstovavimo vienai politinei partijai, tai turi būti bendras darbas dėl Lietuvos. Be to, daug naudingų darbų galima atlikti ir Europos Taryboje – tai turi daryti Prezidentas ir Premjeras. Ir ypač pastarasis, nes jis atsakingas už ekonominius klausimus ir socialinę sritį, kuri mūsų valstybei itin aktuali. Tuo tarpu Prezidentas valstybę turi atstovauti užsienio politikoje.

– Buvote Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininku, Europos reikalų komiteto nariu. Kokias matote savivaldybių problemas?

– Jeigu žiūrėsime plačiąja prasme, buvo laikas, kai Lietuva galėjo turėti tik keturis regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją pagal etnografiją. Juk puikiai žinome, kad 2004 metais įstojus į Europos Sąjungą, kai mūsų buvo per tris milijonus, galėjome turėti, kaip minėjau, keturis regionus, bet vienam regionui buvo taikoma 800 tūkst. gyventojų riba. 2018 metų Vyriausybės nutarimu nustatyta, kad Lietuvoje yra du regionai: Vilniaus regionas ir likusi Lietuvos dalis. Noriu paaiškinti, kas įvyksta su Europos Sąjungos parama. Jeigu pažiūrėsime į visą mūsų Lietuvą, tai vieną trečdalį gaunamos paramos pasiima Vilnius, kitą trečdalį – Kaunas, Klaipėda ir kiti didieji miestai, o paskutinis trečdalis išdalijamas likusiai Lietuvai. Kalbu apie regioninę politiką, dėl kurios šiandien ir matome tuštėjimą, kaimų nykimą ir t. t. Deklaracijose tai skamba priimtinai, bet realybė kitokia, nes XXI a. žmogus tiesiog negali turėti kokybiškų paslaugų, infrastruktūros, gerų kelių ir t. t. Esu ne kartą sakęs, kad turime plačiąja prasme žiūrėti, kaip naudojant 2021–2027 metų Europos Sąjungos paramą skatinti regionus augti. Mes per tą finansinį laikotarpį turime išspręsti esamą nepriteklių. Mūsų aprašas, nustatyti kriterijai yra pagrindas Europos Komisijai skirstant finansavimą. Europos Parlamento nariai turi vežti žinias iš savo regionų, apie ką yra kalbama, ko norima ir t. t. Mes turime analizuoti, dėl ko viename rajone daugiau kalbama gamtosaugine tema, o kitame – socialine tema. Turi būti atlikta analizė, dėl ko kiekvienas regionas turi specifines problemas. Galbūt nėra suderinti teisės aktai?

– Taigi, jūsų nuomone, regionų politika, žvelgiant iš ES pusės, turi būti keičiama?

– Pirmiausiai turime suprasti, kad regionai yra ne mažiau svarbūs už sostinę. Kai kuriais aspektais net gi svarbesni. Apmaudu, kad jau ne vienerius metus jų potencialas neišnaudojamas, nors pasinaudodami ES pagalba ir finansine parama tikrai galime pasiekti daugiau. Smagu matyti, kad pasinaudodami ES parama maži miesteliai tvarkosi, gražėja, remontuojasi kelius ir pastatus, tačiau deja, pirmiausiai susirūpinti derėtų tais, kas tuose pastatuose gyvens ar dirbs ir tais keliais važinės. Žmogus turi būti bet kurio politiko dėmesio centras, tada, manau, ir regionų politikos pokyčiai efektyvesni ir juntami visiems. O kai taip atsitiks, nebereikės žmonių raginti balsuoti rinkimuose į Europos Parlamentą – jie puikiai jaus, kaip tai svarbu ir atsakingai vykdys šią savo pareigą.