„Mano gyvenimo moto – kai labai nori, suspėti gali visur“, - sako Ukmergės meras, darbietis Rolandas Janickas. Pasikalbėjus su šiuo politiku šis moto iš karto įgauna prasmę, mat skubėti tikrai yra kur. Ukmergės meras ne tik sprendžia svarbiausius rajono klausimus, dalyvauja reikšmingose diskusijose ir renginiuose, tačiau po darbo dar spėja giedoti bažnyčios chore bei vaidinti spektakliuose.Su Ukmergės r. savivaldybės meru R. Janicku kalbamės apie tai, kuo jam artimas Ukmergės kraštas, kas paskatino žengti į politiką, kokius darbus pavyko nuveikti ir kaip leidžia laisvalaikį.
Esate Ukmergės rajono meras. Ar čia gyvenate visą savo gyvenimą?Su tėvais į Ukmergę atsikėliau būdamas antroje klasėje. Čia baigiau vidurinę mokyklą, vėliau išvažiavau studijuoti. Baigiau karo ryšių mokyklą. Iki 1991 metų tarnavau karininku Ukrainoje, o po nepriklausomybės su šeima grįžau į Lietuvą. Iki šiol čia, savo mylimam krašte ir darbuojuosi. Įstojau į Darbo partiją. Ukmergės skyriaus narys esu nuo pat partijos įkūrimo. Buvau ir skyriaus pirmininko pavaduotoju, vėliau skyriaus pirmininku, tarybos nariu, vėliau buvau paskirtas Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, o vėliau buvau išrinktas Ukmergės meru.
Žingsnis po žingsnio ir tapote meru?Politika – tarsi trečioji mano profesija, kurioje žengiu laiptelis po laiptelio. Pradėjau nuo eilinio darbuotojo, eilinio pareigūno. Perėjau visas grandis iki vadovo. Tai leidžia tikrai daug geriau suprasti, kaip veikia bet kuri struktūra. Manau, kad kiekvienas vadovas turėtų pereiti skirtingus vadovavimo lygmenis, nes tuomet atsiranda visai kitas suvokimas, kaip veikia struktūra. Patirtis taryboje ir administracijoje leidžia savivaldoje suprasti visus procesus, viską matyti daug aiškiau. Situaciją ir problemas suvokti daug plačiau, o ne vienu siauru kampu. Būti geru vadovu, geru lyderiu yra labais svarbu. Mokytis ir tobulėti reikia kasdien. Pokyčių bijoti nereikia, nes tai natūrali būsena. Kiekvienoje savo veikloje žmogus turi išgyventi laikotarpį, per kurį turi nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Žmogus ilgai vienoje vietoje būti negali. Jis turi tobulėti kaip profesionalas, augti. Mano požiūris yra būtent toks.
Pasakodamas apie savo gyvenimą paminėjote, kad buvote išvykęs studijuoti svetur. Dabar labai populiaru išvykus į didmiestį jame ir pasilikti. Tad kodėl nusprendėte grįžti į Ukmergę?Mokantis ir tarnaujant teko pamatyti didžiuosius miestus ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Tačiau aš užaugau kaime. Visuomet norėjau ir noriu būti arčiau gamtos, kur galima atsikvėpti po darbų ir pailsėti. Be to, esame tradicinė šeima. Tokia, kur esant trims broliams vienas iš jų grįžta ir lieka gyventi su tėvais. Aš būtent ir pasirinkau šį jau ganėtinai retai sutinkamą variantą. Gyventi su tėvais ir jais rūpintis. Tėvelis jau iškeliavęs, tačiau su manimi 87 metų mama. Tėvai mums padėjo auginti vaikus, o dabar padedame savo tėvams. Ir jiems smagiau, kai šalia yra vaikai ir anūkai.
Ar teisingas pasakymas, požiūris, kad mažesniame miestelyje žmonės yra arčiau vieni kitų, bendravimas yra glaudesnis?Tikrai taip. Vienareikšmiškai. Grįžę į Lietuvą iš karto įsiliejom į bendruomenės gyvenimą. Buvau išrinktas Taujėnų miestelio bendruomenės pirmininku. Bendruomenėje vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, bendradarbiaujama su kultūros centru, mokykla, seniūnija, turime vaikų kaimo kapelą, suaugusiųjų ansamblį, bažnyčios chorą, teatro mėgėjų. Jaunimas aktyviai sportuoja, per įvairius projektus apsirūpinom įranga, muzikos instrumentais.
Per dvidešimt bendruomenės veiklos metų nueitas ilgas ir intensyvus kelias. Čia užaugę vaikai yra labai bendruomeniški, bendraujantys. Manau, kad tai didelė vertybė ir džiaugiuosi, kad bendruomeniškumas, tradicijos pamažu ateina ir į miestą. Pačioje Ukmergėje kuriasi miestų, namo, daugiabučių, gatvių bendruomenės. Žmonės supranta, kad valdžia negali padaryti visko, kad ji neateis į kiemą ir neišspręs visų problemų. Bendruomenė, bendruomeniškumas, idėjos, aktyvumas – visa tai yra valstybės ir savivaldos pagrindas, o valdžia turi tai skatinti. Šeima ir bendruomenė yra valstybės pagrindas.
O kalbant apie Jūsų politinę karjerą. Ar visada svajojote užimti mero postą? Kuo pagrįstas buvo šis sprendimas?Grįžęs į Lietuvą jokioje partinėje veikloje nedalyvavau. Užsiėmiau tik bendruomenine veikla. Tačiau mane visuomet stebino savivaldos požiūris. Kokiu klausimu ten nenueisi, atsakymas būdavo vienas „Nėra pinigų, padėti negalime“. Ir tuomet atsirado Darbo partija, kuri teigė, kad bendruomeniškumas, šeima yra valstybės pagrindas. Savivalda turi atsisukti į bendruomenes ir nevyriausybinį sektorių skatinti įsitraukti į bendruomeninį gyvenimą, jį palaikyti. Tai buvo stimulas ateiti į politiką, o konkrečiau - ginti bendruomenių interesus. Su tokia intencija ir atėjau.
O darbuojantis ateina patirtis. Aš visuomet sakau, kad kuomet tavyje yra jausmas, kad esi pasirengęs ir gali daryti daugiau, kad gali pretenduoti į poziciją, kurioje gali pritaikyti savo kompetencijas ir gebėjimus, turi užsispyrimo ir idėjų – privalai žengti žingsnį į priekį. Tad kandidatavimas į mero postą buvo natūralus žingsnis į pirmyn. Kaip minėjau, buvau tarybos narys, administracijos direktoriaus pavaduotojas ir t.t. Praėjau daug laiptelių. Mero pozicija labai atsakinga, bet aš žinojau, kad šiam žingsniui esu pasiruošęs, kad galiu tarybos narius ir bendruomenę telkti bendriems darbams.
O kokius svarbiausius darbus per savo kaip mero kadenciją įgyvendinote?Darbų nuveikta buvo tikrai nemažai. Praeitoje taryboje buvo daug įtampos, šioje kadencijoje stengiuosi, kad ir pozicija, ir opozicija dirbtų kaip viena komanda, dirbtų Ukmergės kraštui. Mano užduotis, kad diskusija vyktų dėl idėjų, dėl sprendimo būdų, eiliškumo, kad nebūtų vienas kito įžeidinėjimo ir žeminimo. Tarybos nariai yra visų gyventojų išrinkta komanda. Žmonės tikisi, kad ji ves rajoną į priekį. Tad mano, kaip mero, pagrindinė užduotis yra visus sutelkti, energiją nukreipti ne į intrigas, o realizuoti pasitvirtintą programą ir įgyvendinti kuo daugiau miestui ir žmonėms svarbių darbų.
O jų padaryta buvo tikrai daug. Iki mano atėjimo vyko teisminis ginčas dėl galimybės čia įsikurti prekybos centrui. Gyventojai buvo prieš, sklypas netinkamoj vietoj. Tad aš pasiūliau prekybos tinklui mūsų senosios autobusų stoties sklypo dalį, o už gautus pinigus pasistatėme naują autobusų stotį. Tai yra puikus pavyzdys, kaip karus galime paversti nauda visam miestui. Ir gyventojai liko patenkinti, ir verslas įsikūrė, ir mes kaip savivaldybė atsinaujinome.
Kalbant apie kitus darbus - pradėjome daugiabučių namų kompleksinę renovaciją. Žmonės renovuojasi namus, mes stengiamės renovuoti įvažiavimus, daugiabučių kiemus, vaikų žaidimo aikšteles. Įtraukiame gyventojus, kad jie taip pat prisidėtų prie proceso. Tad sukūrėme aiškias programas, aiškias sistemas. Visuomet kildavo ginčas dėl gatvės, kuri turi būti asfaltuojama. Tad sukūrėme sistemą, kuri aiškiai apibrėžia ir nustato kriterijus kada ir į kokią gatvę investuojama. Gyventojai tai mato. Jie taip pat turi įtakos ir daug kas priklauso nuo jų aktyvumo. Ar gyventojai pasijungę vandentiekį, nuotėkas, kitas komunikacijas, ar jie prisideda prie infrastruktūros – tai irgi skaičiuojama balais.
Investavom ir sutvarkėm socialinius būstus. Nenaudojamas patalpas pritaikėm socialiai remtiniems asmenims. Investavome į Ukmergės ligoninę, ją sutvarkėme, stengiamės pritraukti jaunus gydytojus. Tam sukurta programa. Specialistams, kurių trūksta miestui – skiriame butus. Jau pastatėme 4 butus, kuriuose jie galės įsikurti. Per šiuos kelerius metus labai sustiprinome socialinę sritį, mažiname socialinę atskirtį. Pinigai nukreipti socialinių darbuotojų aprūpinimui, transportui, darbo priemonėm.
Tikriausiai dar nemažai darbų laukia?Tikrai taip. Dar labai daug ką reikia įgyvendinti. Esu įsitikinęs, kad miestas turi tarnauti žmonėms. Tvarkomas Ukmergės senamiestis. Tvarkomi parkai. Numatytos lėšos dešimčiai pagrindinių gatvių sutvarkyti. Verslo pramonės zonose gatvės bus tvarkomos tam, kad verslas turėtų geras prieigas, kad taip būtų pritraukiama daugiau investicijų. Mes suvokiame, kad kuo daugiau turėsime darbo vietų, tuo didesnis bus biudžetas. O pinigus galėsime nukreipti į vaikų darželius, jų plėtrą, į mokyklas. Investuojame į užklasinį ugdymą, į menų mokyklą. Ji šiuo metu yra atnaujinama ir šių metų rugsėjo 1 d. bus atidarytas renovuotas menų mokyklos dailės skyrius.
O kalbant apie Jūsų asmeninį gyvenimą. Kaip šeima reaguoja į Jūsų pareigas? Didžiuojasi, kad esate meras, o galbūt pyksta, kad per mažai laiko praleidžiate namuose?Šeima yra užnugaris. Kiekvienas gerą užnugarį turintis kareivis visas jėgas gali atiduoti darbui. Mane šeima tikrai palaiko, supranta, tad stengiuosi darbus ir buvimą su šeima derinti. Prieš kandidatuojant į mero postą mano šeima žinojo, kam ryžtasi ir kam pritaria. Krūvis tenka ne tik man, bet ir jiems. Tad mano šeima mane supranta ir nepyksta, jei savaitgaliai ar vakarai užimti. Tačiau visuomet prarastą laiką stengiuosi kaip nors kompensuoti ir šeimai skirti kuo daugiau laiko. Nes šeima yra labai svarbu.
O kuomet baigiasi darbai, kaip atrodo jūsų laisvalaikis?Esu tikintis katalikas. Tad kartu su žmona sekmadieniais giedame bažnytiniame chore. Dalyvaujame teatre ir savaitgaliais važiuojame į pasirodymus. Dalyvaujame meno saviveikloje. Tad, galiu pasakyti, kad mano laikas įtemptai suplanuotas. Tačiau dar randu laiko ir su giminėm, ir su draugais susitikti. Mano kredo - kai labai nori – suspėti gali visur.
O ar galite plačiau papasakoti apie teatrą? Ar Jūs pats jame vaidinate?Jau 20 metų vaidinu Taujėnų mėgėjų teatre „Bičiuliai“. Per dvidešimt metų sąstatas pasikeitė, tačiau bent kokie šeši žmonės išlikome tie patys. Teatre vaidina per 20 žmonių. Per metus pastatome kokius du spektaklius. Vieną spektaklį ir vieną kalėdinį vaidinimą. Šiuos spektaklius rodome visoje Lietuvoje, išvykstame į gastroles po Lietuvą, po rajoną, dalyvaujame teatro festivaliuose.
Partija