Šv. Kalėdų išvakarėse empatija, atjauta ir grįžtamasis ryšis privalomi vadovams ir žurnalistams.

Tik tada mes sugebėsim kažkiek sustabdyti emigraciją, pakelti efektyvumą ekonomikoje, pasiekti harmonijos, tolerancijos, išugdyti patriotizmą ir padaryti žmones laimingesniais.

Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse norisi įnešti šiek tiek harmonijos ir tolerancijos, todėl būtent šios temos idėja man kilo iš asmeninės patirties, nes, analizuodamas savo veiksmus ar reakciją į kieno nors kritiką mano atžvilgiu, dažnai pastebiu, kad demonstruoju didžiulį užsispyrimą, susierzinimą ir pasipriešinimą. Ir visada stengiausi gražinti atgal tam žmogui, kad mažai nepasirodytų, nors kartais ta kritika mano atžvilgiu būna visai pagrįsta. Pabandžiau paanalizuoti savo elgesį ir prisiminiau, kaip studijų metu mes naudojomės supervizoriaus paslaugomis. Todėl nusprendžiau pasidalinti šia patirtimi su kitais – gal kam nors pravers.

Supervizorius ir grįžtamasis ryšis.
Visi turbūt žinote supervizoriaus funkciją. Jis yra ne tik prievaizdas, prižiūrintis kokią nors veiklą, siūlantis naujoves ir kritikuojantis, bet viena svarbiausių jo užduočių – surasti būdą, kaip tai padaryti švelniausiai, sukeliant mažiausiai nepasitenkinimo, pasipriešinimo ir išvengiant pykčio. Todėl prieš kritikuodamas, siūlydamas kažką tobulinti arba keisti, jis privalo sukurti grįžtamąjį ryšį su asmeniu, kurio veiklą prižiūri, ar paveda atlikti kokį nors uždavinį, ar išmokinti ko nors naujo.

Jeigu šitą būdą perprastų mūsų valstybės vadovai įvairių įmonių vadovai ir žurnalistai, mūsų valstybėje neišvengiamai įsivyrautų harmonija ir subjektyvumo laipsnis nukristų į žemiausią lygį, o empatijos lygis pakiltų. Tai stipriai pagerintų situaciją visose valstybės sferose. Tai padaryti būtina. Ir tai reikėjo padaryti vakar, nes Mičigano valstijos universitete atlikto 63 valstybių tyrimo duomenims Lietuva užėmė paskutinę vietą pagal žmonių empatijos lygį. Šiuo atveju kalbama ne tik apie atjautos nebuvimą kitam žmogui, kas irgi labai svarbu, kaip rašo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas dr. Dainius Genys, bet ir apie kokybiškesnį ryšį tarp žmonių, kuris pasireiškia per abipusį žmonių įvertinimą – t.y. pirmiausia žmonės turi pastebėti geriausias kito žmogaus savybes, jo nuopelnus, o tik paskui pamokslauti.

Kas yra grįžtamasis ryšis? Tai yra labai svarbus veiksmas, kai prieš pradėdamas kritikuoti, siūlyti kažką keisti ar tobulinti, tu turi sukurti pasitikėjimo savimi atmosferą, kad galėtum būti tikras, jog tave išgirs. Daugumos lyderių ir vadovų klaida yra tame, kad duodami komandas ir paliepimus bei kritikuodami jie galvoja, kad visi turi nepriekaištingai vykdyti jų nurodymus. Bet niekas nesusimąsto, ar ta komanda, pavedimas ar kritika išvis buvo išgirsta, o jeigu buvo, ar jį suprasta teisingai?

Tokį grįžtamąjį kokybinį ryšį galima sukurti tik vienu būdu – vadovas, ar šiaip pašnekovas turi pradėti nuo asmens gerųjų pusių, darbų ir savybių įvardinimo, o tik paskui duoti nurodymus, pasiūlymus ar kritikuoti kitą asmenį.

Švogerių krašto specifika: savas – nesavas
Dar blogiau, kai valstybės ar įmonių vadovai vadovaujasi simpatijomis ir antipatijomis: savas – svetimas. Kas tuomet įvyksta? Tas, kuris nepagrįstai stumiamas, negerbiamas, arba jo geri darbai yra nepastebimai – emigruoja iš valstybės. Jeigu tai yra įmonė, išeina iš įmonės. O „savas“ pradeda dirbti atmestinai, neefektyviai, nes žino, kad jam bus atleista. Praktiškai tai šiandien vyksta mūsų švogerių valstybėje ir tai puikiai jautėsi mūsų prezidentės bendravimo su E. Masiuliu metu, nes jis jaučiasi savas ir elgiasi taip, kaip jam šauna į galvą, o visus kitus vadindavo korupcionieriais, nors pats įklimpo su kyšiu, dar tokio dydžio nebuvo regėjus Lietuvėlė. Čia aišku jam nepasiseka, nes Gabrielius Landsbergis buvo “savesnis”.

Tai yra priežastis dėl kurios šlubuoja mūsų švietimo ir sveikatos sistemos, sukurta nepatraukli investicinė aplinka ir t.t. Nes iš „savų“ daug nepareikalausi. Todėl ir sakoma, kad į savo įmonę priimti giminę yra tas pats, kas turėti hemorojų visam gyvenimui. Nes jo nenubausi, jis „savas“.

Pažiūrėkit kas darosi su žinomiausiomis Lietuvos įmonėmis – jos išvažiuoja ir registruojasi kitose valstybėse, kad nors taip apsaugotų savo verslą nuo iškreiptos sistemos.

Nesitikėkite nieko gero iš stereotipiškai mąstančių vadovų
Pažiūrėkit ką kalba kai kurie galimi kandidatai į prezidento postą. Kai kurie iš jų ne tik dar netapo prezidentais, jie yra tik kandidatai į kandidatus į prezidentus, tačiau net ir jie jau pradeda dalinti Lietuvą į savus ir nesavus, arba pagal principą „myliu, nemyliu“. Jie sako, kad iš vienų priims paramą, iš kitų – ne. Ir čia jie kalba ne tik apie finansinę parama. Nors net jei kalbėtume apie finansinę paramą – juk šiaip pinigai neturi kvapo ir jei Valstybinė mokesčių inspekcija neturi pretenzijų, vadinasi jų kilmė yra švari, nebent kandidatas nepasitiki mūsų valstybės institucijomis ir jos santvarka.

Tikras lyderis turi sakyti: „Aš noriu būti visų teisėtai Lietuvoje gyvenančių žmonių prezidentu. Ir net tų, kurie šiandien yra pataisos namuose. Aš darysiu viską, kad ir tie, kurie suklupo gyvenime, pasitaisytų ir dirbtų savo šalies labui. Aš padėsiu atsistoti ant kojų net tiems, kurie šiandien priklauso žemiausiam socialiniam sluoksniui ir yra priversi prašyti išmaldos su kepure prie parduotuvės. Ir būsiu tų žmonių prezidentas, kurie turi kitokią nei mano nuomonę ir požiūrį, nes aš noriu būti demokratinės santvarkos prezidentu, kurioje vyrauja pakantumas kitaip mąstantiems.“

Štai koks turėtų būti vienijantis tautą, visų Lietuvos žmonių prezidentas. Tokioje situacijoje nepriimti legaliai veikiančios politinės organizacijos, ar kokios nors kitos asocijuotos struktūros neturtines paramos, reiškia atsisakyti dalies visuomenės, rėmusios šias organizacijas, palaikymo. Tai reiškia vadovautis blogos, stereotipinės, kažkieno primestos logikos. Ko galima tikėtis iš tokio vadovo? Reiškia ir toliau viskas vyks stereotipiškai, po senovei ir tai nežada nieko gero, nes niekas nesikeis.

Arba kai premjeras S. Skvernelis pasakė „na ir važiuokit iš čia, jeigu jums nepatinka“. Arba R. Karbauskis įsisavino konservatorių ydingą praktiką „su tuo dirbsiu, su tuo nedirbsiu“. Tai yra siauro mąstymo žmonės, turintys didelių kompleksų. Dėl tokių žmonių mūsų visuomenė yra suskaldyta, dėl tokių žmonių murdosi mūsų valstybė ekonominiam pakrašty su žemiausiais Europoje atlyginimais, skurdžiausiais pensininkais ir mažiausiu vidutiniu atlyginimu.

Ar kada girdėjote iš valdžios lūpų tokius žodžius: „Ačiū Lietuvos verslininkams už tai, kad jie stengėsi ir kūrė darbo vietas. Būtent jų iniciatyvų dėka renkami valstybės biudžeto pinigai. Būtent jų dėka vyksta Lietuvos ekonomikos augimas. Ačiū daugumai verslininkų, kurie rėmė socialiai remtinus žmones ir jų organizacijas. Mūsų verslininkai yra tikri didvyriai, nes nepriklausomos Lietuvos pradžioje jiems teko dirbti sudėtingos kriminogeninės situacijos sąlygomis ir kurti mūsų valstybės ekonomikos ir gerovės pagrindą“. O paskui galima būtų siūlyti ką jie turėtų tobulinti savo veikloje ir veiksmuose, galbūt net kritikuoti.

Visada primenu ir priminsiu pavyzdį, kaip Ronaldas Reiganas New Yorko universitete studentams pasakė: „Mūsų didvyriai, tai mūsų verslininkai, šitie iniciatyvūs žmonės sukūrė mūsų valstybę, į juos reikia lygiuotis.“

Vienas geras žodis vertingesnis už toną kritikos
Straipsnio pradžioje rašiau, kad tai patyriau savo kailiu, todėl norėčiau papasakoti apie savo patirtį ir tuomet išgyventus jausmus.

Ką aš ne vienerius metus girdžiu apie save? Vagis, nusikaltėlis, Kremliaus agentas, dink iš čia ir t.t., o kai kurie politikai vis perka man bilietą kad išvažiuočiau.

Nors tikrieji „kremliniai“ visi dabar sėdi aukščiausios valstybės postuose. O aš gimiau ir išaugau Šiaurėje, tremtinių miestelyje, niekada nebuvau komjaunuoliu, juolab – komunistu. Tad tikrai tokie žodžiai ir epitetai turėtų būti skirti ne man.

Prokuroras byloje nepaminėjo nė vieno mano gero darbo Lietuvai, nors tiesioginė jo pareiga buvo kalbėti ne tik apie pažeidimus, bet ir atkreipti teisėjų dėmesį, kad štai Viktoras pirmą kartą pateko į teisėsaugos akiratį, tikrai turi būti nubaustas, bet siūlau įvertinti ir jo padarytus gerus darbus bei sušvelninti bausmę pirmam kartui.

Neteko perskaityti ir žurnalistų parašytų straipsnių ar išgirsti iš valstybės vadovų apie tai, ką aš gero padariau per savo gyvenimą Lietuvoje.
 
Bet tikrai mano ir tokių kaip aš, nuotaikos dirbti Lietuvai būtų daug geresnės, o atsidavimas būtų žymiai didesnis, jei išgirstume nors mažiausią, net ne pagerbimą, ne padėką ar šlovinimą, bet šiaip paprastą žmogišką pagarbą – kaip šitos šalies piliečiui, kaip verslininkui, kuris nuo pradžios, nuo nulio, be jokios valstybės pagalbos sukūrė apie 4000 darbo vietų. Į Lietuvos BVP sunešė daugiau nei milijardą eurų. Ir tai vyko pačiu sudėtingiausiu valstybei laiku.

Daugiau nei 20 metų dirba labdaros ir paramos fondas iš kurio pagalbą gauna ne vienas tūkstantis šeimų. Didžiulė parama teikiama jaunimui, remiamas Lietuvos bažnyčių atstatymas ir restauravimas.

Yra ir daug kitų dalykų, bet ką aš girdžiu apie save? Na taip, mano nervai daug ką atlaiko, bet patikėkit, galėčiau sukurti žymiai daugiau, jeigu būtų nors truputėlis objektyvumo ir pagarbos tokiems darbams, o už mažiausias klaidas neužkasinėtų gyvus po žeme.

Žinote, kai girdi apie save tiek netiesos, net rankos nusvyra ką nors daryti. Ir kalbu ne tik apie save. Tenka nemažai bendrauti su verslininkais ir nei vienas nesijaučia saugus dėl tokio požiūrio į verslą. Pažiūrėkit kas dabar kalbama apie „MG Baltic“? Taip, jie dabar dalyvauja byloje, o teismo sprendimo dar nebuvo. Ir nesvarbu koks jis bus, jų geri darbai vis tiek turi būti paminėti, nes jie padarė nemažą indėlį į Lietuvos ūkį. Ir taip galime kalbėti apie daugumą.

Tad jei mes norim harmonizuoti ir vienyti tautą, skatinti jos patriotizmą, turime sugebėti žmonėse pamatyti ir gėrį, padėkoti už gerus darbus, pažymėti juos, o tik paskui reikšti savo nepasitenkinimą. Tiesiog naudokite supervizoriaus sąvokas .

Šiltų Šv. Kalėdų ir empatiškų Naujųjų metų jums!

Su pagarba
Viktoras Uspaskich