Simas Garbaliauskas. Ar turime kryptingą neįgaliųjų socialinę politiką?

Lietuvoje daug kalbama apie socialinę atskirtį, vaikų, pagyvenusių žmonių skurdą. Tačiau neretai pamirštama, kad viena iš skurdo priežasčių gali būti negalia ir jos sukeliamos pasekmės pačiam žmogui ar jo artimajam, todėl ši tema turėtų atkreipti didesnį valdžios institucijų dėmesį.

Dabartinėje situacijoje, žmogus, būdamas neįgalus, arba asmuo, kuris prižiūri neįgalųjį, susiduria su tuo, kad jam tenka visiškai atsisakyti darbinės veiklos ir aktyvesnio dalyvavimo socialiniame gyvenime, todėl minėtai visuomenės daliai yra didesnė tikimybė patekti į skurdo rizikos grupę.

Dažnais atvejais taip atsitinka dėl to, kad neįgalieji ir jų artimieji negauna reikiamos pagalbos dėl  būsto  pritaikymo paslaugų (praplatinti įėjimą ir duris, įrengti keltuvą, pritaikyti sanitarinius mazgus ir pan.), didesnio transporto išlaidų kompensavimo.

Paminėtina ir tai, kad labai svarbi finansinė parama įsigyjant specialiąją įrangą, nes finansinė našta ir taip mažas pajamas turintiems asmenims yra per didelė. Specialioji įranga brangi ir ne visas modernesnės įrangos asortimentas pasiekia Lietuvą. Taigi, dėl minėtų paslaugų stokos neįgalieji asmenys praranda mobilumą ir didesnę socialinę įtraukti darbo rinkoje, visuomenėje.

Dar viena ne mažesnė problema yra tai, kad neįgaliesiems  ir jų artimiesiems trūksta informacijos apie teikiamas paslaugas (pvz. dienos centrus, būrelius vaikams, medicininę pagalbą), apie pačią ligą, diagnozes ir t.t iš valstybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), nepakanka specialistų pagalbos, tokių kaip psichologinės  pagalbos neįgaliajam ir jo artimajam, asmeninio asistento, trumpo atokvėpio artimiesiems  ir kt. paslaugų.

Nemaža dalis minėtų problemų atsiranda dėl  pasirinktos ydingos neįgaliųjų asmenų politikos krypties. Teisės aktams, reglamentuojantiems neįgaliųjų asmenų specialiųjų poreikių ar darbingumo lygio nustatymą, trūksta racionalumo. Esama situacijų, kai asmuo, turėdamas sunkią judėjimo negalią, naudojasi  techninėmis pagalbos priemonėmis, tačiau negauna automobilių statymo kortelės arba būdamas praktiškai lovos režime, negali gauti funkcinės lovos. Keičiant minėtus teisės aktus, nėra darnaus institucijų bendradarbiavimo. Teisės aktai keičiami dažnai ir neretais atvejais pablogina neįgaliųjų teisinę padėtį. Tačiau atsižvelgtina, kad  Europos Teisingumo Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad jei neįgalaus asmens sveikatos būklė nėra pasikeitusi, bet dėl pasikeitusių teisės aktų jis praranda socialines garantijas, tokiu atveju pažeidžiamas asmens teisėtų lūkesčių principas. Keičiant ar kuriant naujus teisės aktus nėra pakankamai dėmesingai įsiklausoma į neįgaliųjų NVO, kurios ne kartą yra teigusios, kad pasigenda pagalbos iš valstybės per paslaugų teikimo prizmę.

Siūlomi problemų sprendimo būdai

Kartu su Darbo partijos komanda ketiname:
1) užtikrinti efektyvesnį būsto pritaikymo, medicininės bei techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems laiku prieinamumą. Siekti atnaujinti teikiamų priemonių asortimentą, įtraukiant modernesnes techninės pagalbos priemones;
2) išnagrinėti galimybes teikti informaciją apie negalią ir jos poreikius, teikiamas paslaugas ir paramą „vieno langelio“ principu kiekvienos savivaldybės administracijoje. Sukurti vieningą informacinę sistemą ar mobiliąją programėlę apie valstybės, savivaldybių teikiamas paslaugas, finansinę paramą atsižvelgiant į negalios pobūdį, neįgalumo lygį, vaiko amžių ir pan.;
3) atlikti valstybinių ir NVO internetinių puslapių monitoringą bei įkelti nuorodas į tarptautinius portalus, kurie suteikia platformą pvz. neregiams paprastai ir lengvai naudotis skaitymo, spausdinimo ir kt. funkcijomis. Tokiu būdu būtų užtikrintas efektyvesnis informacijos prieinamumas;
4) gerinti ir plėsti psichologinių paslaugų neįgaliesiems ir jų artimiesiems tinklą, skiriant nemokamų konsultacijų, pasiūlant dienos centrų pagalbą;
5) sudaryti galimybę neįgaliesiems ir jų artimiesiems pasitelkti auklių (neįgaliųjų vaikų auklių rasti šiuo metu labai sudėtinga) ir slaugių, asmeninio asistento paslaugas, taip išvengiant neįgaliųjų asmenų socialinio bendravimo izoliacijos, o artimųjų atžvilgiu užtikrinant “trumpo atokvėpio poreikį”;
6) sudaryti galimybę kuo didesnei daliai neįgalių vaikų ugdytis bendrojo ir specialiojo ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei specialiojo ugdymo centruose;
7) išanalizuoti teisės aktus dėl darbingumo, neįgalumo, specialiųjų poreikių nustatymo, pasitelkiant ir efektyviau įtraukiant NVO. Peržiūrėti ydingas Darbingumo lygio  nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo nuostatas, taip pat Specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo nuostatas. Minėtuose teisės aktuose išvengti pvz. per didelių disproporcijų tarp bazinio darbingumo procentų;
8) parengti priemonių planą darbui su darbdaviais, siekiant didesnio asmenų su negalia užimtumo bei užtikrinti, kad būtų tvaresnis Užimtumo tarnybos  ir darbdavių bendradarbiavimas dėl darbo vietų kūrimo, pritaikymo, tokiu būdu išvengiant atvejų, kai į laisvą darbo vietą parenkamų kandidatų kvalifikacija nėra tinkama ir/ar jų sveikatos funkciniai sutrikimai trukdys deramai atlikti pareigas. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir išanalizuoti tokių šalių kaip Švedija pavyzdžius, kai Užimtumo tarnyba padeda žmonėms su negalia įsidarbinti specialioje valstybinėje akcinėje bendrovėje „Samhall“ arba pas kitą darbdavį. Valstybės mastu nustatytas tikslas, kad bent 40 proc. šiuo būdu naujai įdarbinamų asmenų būtų asmenys su psichikos ar fizine negalia, daugybiniais sutrikimais. Atkreiptinas dėmesys ir į Estijos modelį, kai darbingumo išmokų mokėjimo dydis susietas su atitinkama veikla (pvz.: registracija Užimtumo tarnyboje, dalyvavimu užimtumo priemonėse ar įsidarbinimu).