Šilalės skyriaus pirmininkas A. Damulis: sveikata neturėtų būti matuojama pinigais

Sveikata – brangiausias turtas. Šią tiesą žinome visi. O Darbo partijos Šilalės skyriaus pirmininkas Antanas Damulis kasdieną dirba, kad Lietuva šiuo klausimu būtų tokia turtinga, kokia tik gali būti.

Su A. Damuliu kalbamės apie Šilalę, sveikatos apsaugos sritį ir dainas, skambančias šeimyninių švenčių metu.

Gimėte ir užaugote Šilalėje. Kaip keitėsi Jūsų gimtasis miestas?

Šilalė kasmet keičiasi, gražėja. Čia kyla nauji pastatai, klojamos naujos gatvės ir šaligatviai. Rekonstrukcijos, atnaujinimo darbai palietė mokyklas, darželius, kultūros namus, ligoninę. Atsirado modernus baseinas, miestą puošia paminklai ir nuostabūs parkai.

Kaip manote, kokių pokyčių šiuo metu labiausiai reikia Šilalei?

Šiuo metu daugiausia dėmesio reikėtų skirti emigracijos stabdymui. Turime siekti, kad jaunimas liktų gyventi Šilalėje arba čia atvyktų dirbti. Šilalės gyventojų (o ypač jaunimo) skaičius jau kurį laiką mažėja, tad, mano nuomone,  tai - pati svarbiausia užduotis mūsų regione. Taip pat norėtųsi, kad kurtųsi bent šiek tiek daugiau darbo vietų ir, kad nebūtų naikinamos tos, kurios dar yra. Šiuo metu Lietuvoje uždaromos valstybinės įstaigos. Iš veikusių organizacijų teliko filialai, kuriuos taikliau būtų galima vadinti „pusfilialiais“. Tokiais veiksmais provinciją lyg norima sunaikinti. Todėl, mano nuomone, tokie procesai turėtų būti ne skatinami, o stabdomi. Mūsų rajone uždarinėjamos pradinės, pagrindinės net vidurinės mokyklos, ir tai turėtų būti pagrindine rajono vadovų atsakomybe, kad tokie procesai nevyktų.

Tačiau aš nepasakyčiau, kad problema yra darbo vietų trūkume. Atvirkščiai - Šilalėje šiuo metu tikrai trūksta darbo jėgos. Emigracija, panašu, tampa „mados reikalu“. Jaunuoliai kitose šalyse užsidirba kur kas daugiau, taigi ir leisti sau gali kur kas daugiau. Jų draugai, likę čia, tai pamato ir seka sėkmę kuriančiųjų svetur pėdomis. Juk normalu, kad jaunas žmogus siekia didesnio uždarbio ir to jam reikia ne po kelių metų, o dabar. Tad prisitraukti jauną specialistą – tikras iššūkis. Aš manyčiau, kad savivaldybė turėtų rimčiau žiūrėti į šį klausimą ir imtis daugiau veiksmų.

Esate Šilalės rajono ligoninės direktorius. Papasakokite kaip pasukote šiuo karjeros keliu?


Esu baigęs kelias aukštąsias, tad ir mano profilis – gana platus. Sudalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Tiesa, norint vadovauti ligoninei yra svarbiausia ne medicininis išsilavinimas (nors aš tokį turiu), bet vadybiniai gebėjimai bei vadovaujamo darbo patirtis.
Ligoninei vadovauju jau septintus metus. Kai atėjau į šias pareigas – ligoninė turėjo skolų už 600 000 tada dar litų. Praeitus metus mes baigėme turėdami teigiamą, beveik 150 000  Eur, balansą. Išplėtėme paslaugų spektrą, teikiame daugiau reabilitacijos paslaugų. Turime garsių, atvažiuojančių į mūsų konsultacinę polikliniką dirbti, profesorių. Šis darbas man labai patinka, mūsų kolektyvas – draugiškas ir profesionalus.

Politikai nuolatos akcentuoja, jog sveikatos apsauga yra viena iš šalies prioritetinių sričių. Kaip manote, ar tai tik tušti žodžiai, ar imamasi ir realių veiksmų?


Tai nėra tušti žodžiai, tačiau aš čia įžvelgiu vieną blogybę. Dėmesys pagrinde skiriamas tik didžiųjų miestų sveikatos apsaugos įstaigoms. Tačiau kai kalbama apie rajonines – skaičiuojama, kad jos per brangiai kainuoja ir jas reikia uždaryti. Tai sukelia labai daug nepatogumų rajono gyventojams, ypač tiems, kurie gyvena nutolę nuo didžiųjų miestų. Aš manyčiau, kad sveikatos nereikėtų matuoti pinigais. Sveikata – brangiausias turtas. Ji kur kas brangesnė nei pinigai. Tad jeigu ligoninė veikia nenuostolingai, apie jos uždarymą ar paslaugų siaurinimą joje neturėtų būti net minčių. Sveikatos apsaugos paslaugos ir taip yra labai stipriai susiaurintos. Pavyzdžiui, mūsų ligoninei nuo 2010 m. yra taikomi apribojimai ir joje negalima nei sudėtingesnių operacijų atlikti, nei gimdymų priimti. Pas mus dirba labai aukštos kvalifikacijos medikai ir jiems nenorint, kad nutrūktų praktinė patirtis tenka papildomai, be darbo Šilalės rajono ligoninėje, važiuoti dirbti, operuoti į kitas, gretimuose didesniuose miestuose esančias ligonines.

Dažnai girdime, kad uždaromos rajonų ligoninės, jų skyriai. Kokia situacija šiuo klausimu Šilalėje?


Mūsų ligoninė nėra uždaroma, ji veikia ir manome, kad veiks ir ateityje. Mes vykdome Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimus ir nurodymus, ligoninėje yra kiekvienos rūšies specialistų, turime modernią įrangą diagnostikai. Pacientų skaičius pakankamas. Šiandien Šilalės rajono ligoninė rajono gyventojams yra ypatingai reikalinga.

Ar Šilalėje jaučiamas medicinos darbuotojų trūkumas? Kaip tai sprendžiate?

Šiai dienai mes nejaučiame medicinos darbuotojų trūkumo. Netrūksta nei slaugytojų, nei gydytojų, nei pagalbinio personalo. Maža to, pastaruoju metu į Šilalės rajono ligoninę atėjo dirbti pakankamai daug jaunų žmonių. Gydytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, reabilitologas, slaugytojos pas mus pradėjo savo profesinę karjerą vos baigę mokslus. Mes jaunus žmones išklausome ir suteikiame jiems sąlygas čia dirbti ir kurtis. Štai, kad ir gydytojai reabilitologui, atvykusiam dirbti iš Kauno,   ligoninės prašymu savivaldybė suteikė būstą.

Jūsų žmona - Šilalės rajono savivaldybės tarybos narė. Ar kalbatės su ja apie svarbiausias regiono problemas ir uždavinius?

Kiekvienas iš mūsų turi savo darbus ir užimtumą. Taip, mes abu esame Darbo partijos nariai, tačiau Darbo partija turi dar vieną savo atstovą Šilalės rajono savivaldybės taryboje. Tai – Alfonsas Motuzas, kuris, be kita ko, dar ir mūsų skyriaus keliamas kandidatu į merus. Su žmona savivaldos klausimais kalbamės retai, mūsų partijos skyriuje taikoma praktika šiuos klausimus aptarinėti skyriaus tarybos posėdžių metu.

Esate Darbo partijos Šilalės skyriaus pirmininkas. Ar Jūsų skyrius jau pradėjo ruoštis artėjantiems savivaldos rinkimams?

Šiek tiek pradėjome. Pasitvirtinome kandidatą į merus – Alfonsą Motuzą. Galvojame, kad sąrašą vesiu aš. Pasitvirtinome štabą ir štabo vadovą. Šiuo metu dėliojamės kandidatų į savivaldybės tarybą sąrašą. Į pastarąjį darbą žiūrime labai atsakingai – kalbamės su pačiais kandidatais, aptariame galimas kandidatūras su skyriaus taryba ir t.t. Trumpai tariant – darbai vyksta.

Galiu pasidžiaugti, kad mūsų skyrius auga. Nuolat į mūsų gretas stoja nauji nariai.

Viso skyriaus vardu noriu pasakyti, kad šiuo metu mums rūpi ne tik artėjantys savivaldos rinkimai, bet ir dabar vykstantys nauji Seimo rinkimai Zanavykų apygardoje, kuriuose dalyvauja tikrai stiprus ir vertas šios pozicijos Darbo partijos kandidatas prof. Vigilijus Jukna. Siunčiame jam tiek palaikymo, kiek galime, agituojame artimuosius ir pažįstamus, gyvenančius toje apygardoje. Taip pat paskutiniame skyriaus tarybos posėdyje, tarybos nariai pasiūlė kandidatu į Europarlamentą kelti Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskich.

Užauginote tris sūnus. Turbūt buvo nelengva? Kokiais jų pasiekimais didžiuojatės?

Aš tikrai labai didžiuojuosi savo šeima, savo vaikais. Visi sūnūs baigė mokslus, turi darbus, liko gyventi Lietuvoje. Kiekvienas iš jų kabinasi į gyvenimą, ieško savo vietos po saule. Du sūnūs baigė teisės mokslus, vienas – operos solistas. (Ar Jūsų šeima muzikali, kodėl sūnus pasuko šiuo keliu?) Ne, jis toks mūsų šeimoje vienintelis. Tiesa, dainingos močiutės, o ir aš pats giedu bažnyčios chore. Tačiau profesionaliai daugiau niekas tuo neužsiima. Kasparas apsisprendė eiti šiuo keliu būdamas 11-oje klasėje. Jis nėra baigęs jokios muzikos mokyklos, stojo tiesiai į muzikos akademiją ir jam pavyko. Mano manymu jis turi Dievo dovaną – stiprų tenorą. Šiuo metu jis dirba Operos ir baleto teatre, taip pat dėsto vokalą užsieniečiams buvusiame Lietuvos edukologijos universitete. (Ar esate su sūnumi dainavęs duetu?) Neretai uždainuojame šeimyninių švenčių metu. Prie stalo skamba dainos, dainuojame visi kartu.