R. Janickas, P. Kuizinas ir S. Jakštienė apie švietimo sistemos iššūkius regionuose

Rugpjūčio 28 d. Lietuvos savivaldybių politikai, administracijų vadovai bei švietimo padalinių vadovai dalyvavo LR Švietimo ir mokslo ministerijos konferencijoje „Pakeliui siekiant bendro tikslo – visos mokyklos geros!“. Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pristatė metinį pranešimą apie Lietuvos švietimo būklę ir esamus pokyčius, kuriant gerą mokyklą.

Konferencijoje dalyvavo ir Darbo partijos nariai, skyrių pirmininkai: Ukmergės meras Rolandas Janickas, Telšių meras Petras Kuizinas bei Panevėžio miesto administracijos direktoriaus pavaduotoja Sandra Jakštienė. Kalbamės su jais apie įspūdžius po konferencijos bei švietimo situaciją Ukmergės, Telšių ir Panevėžio miesto regionuose.

R. Janickas. Nėra ko laukti, daug ką galime pasidaryti patys!


Šioje konferencijoje skaičiau pranešimą. Pagrindinė pasisakymo tema ir kryptis buvo ta, kad kiekvienas mes savo veikloje neturime laukti kol įvyks pokyčiai, kol kažkas padarys, paaiškins kaip ir kur eiti. Kalbėjau apie tai, ką Ukmergė padarė, daro ir darys iki 2025 m., kai mokytojo profesija, kaip prognozuojama, taps prestižine. Turime suprasti, kad mokykla, kurios pagrindinė paskirtis yra ugdymo kokybė, mokinys, jo, kaip piliečio, formavimas ir ugdymas, yra neatsiejama nuo dar dviejų labai svarbių sudedamųjų dalių – vadovų ir mokytojų bei aplinkos.

Visų pirma, kalbant apie mokytojus ir šios profesijos prestižo kėlimą, Ukmergėje surengėme eilę renginių, tokių kaip: „Susitikimas su moksleiviu“, „Įkalbink draugelį mokytojauti“, „Ko reikia, kad aš eičiau mokytis ir būčiau mokytoju?“. O į konferenciją apie tai, kokiomis priemonėmis būtų galima kelti mokytojo profesijos prestižą susirinko daugiau nei 100 žmonių, dalyvaujančių mokyklos gyvenime: mokytojai, vadovai, politikai, vaikai, tėvai, socialiniai partneriai. Pagrindine diskusijos išvada tapo mintis, kad  švietimas yra betarpiškai susijęs su kultūra, plačiąja šio žodžio prasme. Šios sritys viena kitą papildo. Taigi, norint išugdyti šiuolaikišką, patriotišką, pilietišką jauną žmogų švietimo ir kultūros sritimis turi būti rūpinamasi pirmiausia.

Mokytojų paskatinimui nuo šių metų rugsėjo suteiksime kasdieniam darbui būtinų kanceliarinių prekių krepšelį. Taip pat esame numatę kompensuoti kelionės į darbą išlaidas. Iš viso pedagogų profesijos prestižo kėlimo programoje yra numatytos 28 priemonės. Su jomis susipažinę mokytojai nutarė, kad pačios mokyklos gali įgyvendinti bent 10 jų ir mes susitarėme, kad šiemet į savo veiklos planus jos įsitrauks bent 2-3.

Visai neseniai atsirado ugdymo įstaigų vadovų kadencijos. Reikalavimai šioms pareigoms – didžiuliai. Apsidairę pamatėme, kad 30 metų Lietuva nieko nedaro, kad mes ugdytume vadovus ir turėtume jų rezervą. Taigi, vienam vadovui baigus kadenciją, kitas turi atsirasti kone „iš oro“. Kaip gali, pavyzdžiui, mokytojas staiga pretenduoti tapti mokyklos vadovu? Todėl Ukmergėje jau rugsėjį startuos 2 metų trukmės vadovų ruošimo programa, kurią baigęs žmogus labai lengvai ir paprastai išlaikys visus reikalingus testus ir galės realiai suvokti kas jo laukia.

Ukmergėje jau žinoma situacija, kad po 3-4 metų didelis skaičius mokytojų išeis į pensiją. Kyla klausimas – kaip pritraukti naujus specialistus? Savivaldybėje jau dėliojamės planus, kaip jiems suteikti gyvenamąjį plotą. Savivaldybė turimus pastatus rekonstruoja ir įrengia butus, kuriuose galėtų gyventi žmonės. Tokia praktika jau buvo taikoma ir anksčiau, būstus suteikiant trūkstamiems specialistams, kurie dirbtų ligoninėse, policijoje. Nuo šiol tokie savivaldybės butai bus siūlomi ir jauniems mokytojams. Taip pat, siekdami spręsti šį klausimą, dalyvaujame „Keičiu profesiją“ programoje, kuri siūlo jau turintiems išsilavinimą asmenims persikvalifikuoti ir tapti mokytojais. Ieškome ir kalbiname iš Ukmergės išvykusius miestelėnus, kurie, galbūt, norėtų grįžti gyventi į gimtąjį miestą. Siekiame šios programos dėka rasti jaunų specialistų, kurie galėtų pakeisti į užtarnautą poilsį išeinančius garbingo amžiaus mokytojus. Manome, kad didesnę patirtį turintis mokytojas 2 metams galėtų tapti mentoriumi jaunesniajam. Šiuos procesus dar dėliojamės.

Prieš porą dienų Ukmergėje vyko mokytojų piknikas „Su polėkiu į naujus mokslo metus", į kurį mokslo metų pradžios proga į miesto stadioną susirinko visi Ukmergės mokytojai. Pagal metodinius būrelius turėjome bendras veiklas, diskusijas. Lietuvos katalikų dvasininkas Ričardas Doveika skaitė pranešimą apie mokytojavimą. Tai buvo labai naudingas ir mokytojus motyvuojantis pusdienis.

Turime daugybę iššūkių: nauja pedagogų darbo apmokėjimo sistema, vadovų kadencijos, vadovų rezervo nebūvimas. Apie visas šias problemas kalbamės atvirai, kartu. Nesivadovaujame gandais. Lietuvoje, deja, labai daug visko vyksta gandų pagalba. Labai dažnai žmonės daro išvadas nepasikalbėję, neišnagrinėję problemos. Ir dažniausiai tokiu atveju išvada būna klaidinga. Mes tai sprendžiame išsikeldami sau užduotis, kad vadovai – nebijotų kalbėtis su savo komanda, darbuotojais. Turime nebijoti sakyti tiesos ir užduoti atvirų klausimų.

Sekantis žingsnis – mokyklų aplinka. Nepakanka, kad mokyklose būtų tvarkinga, šilta ir švaru. Mes iš mokyklų vadovų ir projektuotojų reikalaujame, kad kiekviena erdvė skatintų mokinių kūrybiškumą, žingeidumą ir pan. Kiekvienos mokyklos erdvė turi būti išskirtinė, kiekviena mokykla turi ieškoti savitumo. Tam esame numatėme daugybę priemonių.

Dar vienas uždavinys – komandos formavimas. Vadovo ir mokytojo santykis yra be galo svarbus. Mes turime investuoti - vadovas turi ugdytis, mokytojas turi nebijoti naujovių. Mes daug metų neinvestavome į kursus ir mokymus.  Tokia iniciatyva privalėjo kilti iš pačio žmogaus, iš jo asmeninių lėšų. Tai nėra normalu. Mes keliame reikalavimus, o ką duodame? Laikas išjudinti šį klausimą, kad kasdienis tobulėjimas ir pokyčiai būtų ne iššūkis, o įprasta praktika. Mokytis turime vis gyvenimą.

Tiesa, turime dar vieną idėja, kurią mėginsime teikti, kaip įstatymo pataisos siūlymą. Dabar mokykla yra laikoma švietimo įstaiga, bet sudėtingėjant socialinei sričiai ir atskirčiai pastebima, kad mokykla vykdo labai daug socialinių funkcijų. Todėl švietimo įstatyme turi būti padarytas papildymas, kad mokykla yra švietimo ir socialinių paslaugų įstaiga. Kad mes, savivaldybė, tose srityse, kurių švietimas negali finansuoti, galėtume, esant poreikiui, nukreipti socialinei sričiai skirtas lėšas.  Paradoksas: vaikų dienos centrus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir mes galime nukreipti socialines lėšas. Bet kuo skiriasi vaikų dienos centras, veikiantis mokykloje po pamokų, nuo prailgintos dienos grupės? Tie patys vaikai, tos pačios paslaugos, ta pati pagalba. Tačiau finansuojama iš skirtingų ministerijų lėšų. Tokia realybė ir turim tą pripažinti.

Konferencijoje atkreipėme dėmesį į tai, kad labai norime jog „centrinė“ valdžia greičiau dalintųsi naujienomis ir informacija apie tai, ką daro, kad nelauktų paskutinės minutės, kad savivalda taip pat galėtų įsitraukti į procesus. Tai yra būtina tam, kad Lietuva turėtų paruoštus, išdiskutuotus sprendimus, o švietimo bendruomenė pokyčius galėtų priimti lengviau ir be baimės. Taip pat kalbėjome apie tai, kad kai mokyklos teikia paraiškas ES finansavimui gauti, yra susiduriama su labai sudėtingu administravimu. Tai neskatina ir netgi atbaido mokytojus ir mokyklas imtis iniciatyvos bei rengti naudingus ir reikalingus projektus. Kalbėjome ir apie mokyklų valdymo ir pagalbos lėšų nepakankamumą.

Konferencijos metu buvo pristatytas naujas projektas „Kokybės krepšelis“. Papildomą finansavimą gaus dalis mokyklų, kurioms sekasi gerai, dalis – kurioms prastai. Manau, kad tai – sveikintinas žingsnis. Bet koks papildomas mokyklų finansavimas yra geras sprendimas. Visada norisi, kad tos finansinės pagalbos būtų daugiau. Tačiau man kilo mintis, kad, galbūt, ši pagalba galėtų pasiekti mokyklas ne taip centralizuotai. Dabar mokyklos bus atrinkinėjamos pagal puokštę kriterijų. Tačiau, mano manymu, procesas būtų daug paprastesnis ir efektyvesnis, jei papildomo finansavimo lėšos atkeliautų tiesiai į savivaldybes, o šios paskirstytų „krepšelius“ pagal realų poreikį, kurį mato iš arti.

P. Kuizinas. Kviečiu Lietuvą turėti daugiau kantrybės ir tolerancijos

Metinių Švietimo ir mokslo ministerijos ataskaitų pristatymuose dalyvauju jau daugelį metų. Ir nuoširdžiai sakau, šis man patiko labiausiai. Konferencija buvo labai pragmatiška, konkreti ir praktiška. Ministrė pristatė visas švietimo sistemos naujoves, t.y. etatinio apmokėjimo įvedimą, tinklo pertvarką ir kt., kurios yra labai rimtos Lietuvai bei labai aiškiai išdėstė valstybės politiką šiais klausimais.

Konferencijoje viešai padėkojau ministrei už tai, kad po 10-ies metų diskusijų „nukabinome“ nuo Lietuvos vaikų, moksleivių „prekės“ etiketę. Kai buvo taikoma „krepšelio“ metodika - vaikas buvo kaip prekė. Kiekvienas vaikas nešiojosi savąjį „krepšelį“ (finansine prasme), o mokyklos juos „gaudė“. Tai kėlė daug problemų. O dabar, įvedus etatinį apmokėjimą, visa tai dingo ir atsirado visai naujas požiūris į švietimo sistemą, įstaigų finansinį aprūpinimą ir išteklių naudojimą. Žinoma, viskas, kas nauja iš pradžių sulaukia pasipriešinimo - reikia perprasti, reikia išmėginti. Konferencijoje ministrė minėjo, kad spalio mėnesį grįšime prie šio klausimo, bus pateikta analizė ir matysime, kaip nauja sistema veikia ir ką galime padaryti dar. Daug kas kalba, kad teisės aktai buvo priimti pavėluotai, tačiau, mano nuomone, pavėluota būtų tada, jeigu teisės aktai būtų priimti rugsėjo vidury. Taip, laiko pasiruošimui po teisės aktų priėmimo mažoka, bet viskas yra įmanoma. Nenorime priimti visko, kas nauja, kas gera ir pradedame bambėti: per vėlai, per anksti... Gana. Priimkime iššūkius ir spręskime problemas, o ne, kaip jau įprasta, bambėkime. Tad kviečiu visą Lietuvą turėti daugiau kantrybės ir tolerancijos.

Dar viena pristatyta naujiena – “kokybės krepšelis“. Neramina tai, kad juo naudotis galės tik mokyklos, turinčios daugiau nei 120 mokinių. O mažesnės mokyklos neturės galimybės gauti šio papildomo finansavimo ir tai yra tikrai blogai. Šiuo sprendimu mes gyvenamosios vietos atžvilgiu diskriminuojame Lietuvos vaikus, žmones. Kokią galimybę vaikučiai turi šiuo atveju rinktis? Dažnai juk nėra palankių sąlygų pasirinkti didesnę mokyklą. Tačiau, manau, reikia palaukti ir pažiūrėti, kaip Lietuvoje vyks tinklo optimizavimo programos įgyvendinimas. Anot ministerijos, mažoms mokyklėlėms galima jungtis, bet kaip tai padaryti – aš, kol kas, sunkiai įsivaizduoju. Dar vienas klaustukas – ar įvykdžiusios visus kriterijus, prieš tai į atrinktųjų sąrašą nepatekusios mokyklos, galės įšokti į jau pajudėjusį traukinį ir gauti „kokybės krepšelį“? Jei negalės - blogai. Minčių kyla įvairių: gal tai tikslo švelnia prievarta sunaikinti mažas mokyklas priemonė? Jei tikslas toks - manau pavyks.

Konferencijoje buvo kalbama apie mokinių pasiekimus ir Telšiai yra šiek tiek aukščiau nei „aukso viduriukas“. Ir aš Telšių švietimo sistemos darbuotojams darbinio pasitarimo po konferencijos metu sakiau: nėra čia kuo džiaugtis. Nėra blogai, kad nesame žemame lygmenyje, bet vidurys – nėra pasiekimas. Mūsų tikslas - suteikti labai kokybiškas švietimo paslaugas ir, kad rezultatai augtų. O augti yra kur. Šiuos rezultatus lemia tai, kad Telšiai - kaimiškas rajonas ir turime daug nedidelių mokyklėlių. O nedidelėse mokyklėlėse teikti aukštos kokybės gamtos mokslų paslaugas yra gerokai sunkiau. Kontaktinių valandų skaičius toms disciplinoms yra mažas ir vienas mokytojas važinėja mokyti į kelias mokyklas. Važinėjant yra apsunkinamas pedagogo darbas laiko ir pasirengimo atžvilgiu. Galų gale, tos mažos mokyklėlės yra gerokai prasčiau aprūpintos techniškai. Laboratorijos, pasirengiamieji kabinetai ir pan. yra tikrai geresni didesnėse mokyklose. Šiemet ir kitais metais Lietuvoje turi prasidėti programa, kurios metu bus statomi gamtamokslių laboratorijų centrai ir vienas toks centras numatomas Telšiuose. Tai turėtų padėti sprendžiant šias problemas. Manau, kad daug efektyviau mokinius atvežti į vieną profesionaliai įrengtą laboratoriją, nei įrenginėti daug naujų laboratorijų kiekvienoje mokykloje.

S. Jakštienė. Panevėžys – pavyzdinis aukštų pedagogų kvalifikacijos ir ugdymo rezultatų pavyzdys


Dalyvavimas šioje konferencijoje, mano nuomone, labai reikalingas ir svarbus. Metinių Švietimo ir mokslo ministerijos ataskaitų pristatymuose dalyvauju jau trečius metus iš eilės.

Noriu pasidžiaugti, kad Panevėžio mokyklose besimokančių vaikų pasiekimai yra aukštesni nei Lietuvos vidurkis. Konferencijoje buvo išvesta paralelė, kad mokinių pasiekimai priklauso nuo mokytojų kompetencijos ir Panevėžys buvo pristatytas kaip turintis daug aukštos kvalifikacijos pedagogų ir, kad rajone – aukšti ugdymo rezultatai. Savivaldybės administracija supranta ugdymo įstaigų ir mokinių pasiekimų svarbą, todėl šiam klausimui skiriame daug dėmesio. O ir ugdymo įstaigų vadovai stengiasi, kad mokytojai nuolat tobulintųsi, dalyvautų kvalifikacijos kėlimo kursuose.

Šių metų pradžioje Savivaldybėje atlikta poreikių analizė atskleidė, kad jau nuo 2018 ir 2019, 2020 m. mums ypatingai trūks ikimokyklinio ugdymo pedagogų (darželiuose) ir pagalbos mokiniui specialistų (psichologų). Taip pat gali pasireikšti gamtos mokslų, informacinių technologijų mokytojų trūkumas. Siekdamos užbėgti įvykiams už akių, Panevėžio miesto savivaldybės administracija parengė, o taryba birželio mėnesį patvirtino „Jaunų specialistų pritraukimo į Panevėžio miesto ugdymo įstaigas ir pedagogų perkvalifikavimo“ programą. Programos tikslas – pritraukti į ugdymo įstaigas jaunus, universitetą ar kolegiją baigusius specialistus, turinčius mažą, iki 5 metų, pedagoginio darbo patirtį. Tikslui pasiekti numatyta nemažai priemonių.

Visų pirma, kartu su partneriais, mokyklų vadovais planuojame pasirašyti sutartis, ketinimų protokolus su tais studentais, kurie, už dalinį studijų finansavimą iš savivaldybės lėšų, turėtų įsipareigoti po studijų Panevėžio ugdymo įstaigose dirbti ne mažiau nei 3 metus.

Antra kryptis – skatinti pedagogus pasirinkti mieste trūkstamą specialybę arba persikvalifikuoti. Savivaldybė tokiu atveju taip pat dalinai finansuotų studijas ir netgi apmokėtų kelionės išlaidas sesijų metu. Maža to, „Ugdymo plėtotės centras“ siuntė kvietimą dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamame projekte „Tęsk“ ir mes nė akimirkos nedelsėme, atlikome apklausas, pateikėme dokumentus konkursui. Projektu siūloma įgyti antro dalyko kvalifikaciją, prioritetas skiriamas ikimokyklinio ugdymo, gamtos mokslų ir informacinių technologijų pedagogams. Mūsų mieste paraiškas pateikė 11 pedagogų. Šiuo metu laukiame atsakymo iš projekto rengėjų.

Nemažiau svarbus yra ir darbo sąlygų gerinimas. Panevėžio mieste rengiame metų mokytojų apdovanojimus. Šių metų biudžete apdovanojimams numatyta 3 000 Eur. Pradedame įgyvendinti vienkartinių, ne mažesnių nei 500 Eur, išmokų skyrimą jauniems ugdymo įstaigų pedagogams. Numatėme dalinį kelionės išlaidų kompensavimą pedagogams, atvyksiantiems dirbti iš aplinkinių rajonų. Taip pat praeitą mėnesį Panevėžio m. savivaldybės taryba patvirtino sprendimą už daugiau nei 1 mln. eurų įsigyti 26 butus ir dalinai finansuoti jų nuomos išlaidas trūkstamų profesijų specialistams, tame tarpe ir pedagogams.

Taip pat sieksime, kad būtų gilinamos ir plėtojamos dirbančių pedagogų profesinės kompetencijos, planuojame parengti pedagogų ir mokyklos vadovų mentorystės programą, orientuotą į naujus darbuotojus ir lengvesnę jų integraciją į naują kolektyvą. Na, ir, žinoma, numatytas pedagogo profesijos populiarinimas per įvairias  informavimo priemones, projektus.

Konferencijoje nemažai dėmesio buvo skirta ir socialinės aplinkos aptarimui. Kalbama apie tai, kad mokyklose vaikai vis dar jaučiasi negerai. Negaliu sakyti, kad Panevėžyje neturime įvairių patyčių apraiškų mokyklose. Pati dabar su jaunimu atlieku jaunimo problematikos tyrimą, dalis kurio skirta būtent išsiaiškinti emocinės aplinkos tendencijas jaunų žmonių tarpe. Jau dabar matyti, kad miesto mokyklose, ypatingai progimnazijose, yra kur pasitempti. Nepaisant to, kad darželiuose ir mokyklose vykdomos specialios patyčių prevencijos programos, turime dar daug darbo šiuo klausimu. Kaip tik šiuo metu baigiame savivaldybėje didelės apimties tyrimą, kurio iniciatorė buvau aš pati: pristatysime realių priemonių planą, kuris bus parengtas būtent pagal apklausų rezultatus ir miesto realijas.

Na ir pabaigai, konferencijoje buvo pristatytas naujas Švietimo ir mokslo ministerijos projektas - „Kokybės krepšelis“. Iniciatyva gera, tačiau, mano manymu, yra ir spragų. Visų pirma, bus atrinkta tik 30 mokyklų, kurios 2 metus gaus tą papildomą finansavimą. Antra, sąlygose numatyta, kad mokykla, norinti gauti „Kokybės krepšelį“ turi turėti daugiau nei 120 mokinių, neturėti jungtinių klasių, mokykla turi priimti visus mokinius, neatsižvelgdama į ankstesnius mokymosi rezultatus. Taigi, miestelių, kaimų mokykloms, kur mokinių skaičius nesiekia ir 100, panašu, šansų gauti „Kokybės krepšelį“ nėra...