Diskusija: ar visuomenėje, kurioje mokytojai yra demotyvuoti, gali augti laiminga, savimi pasitikinti lyderių karta?

Būti pedagogu – prestižas. Apie mokytojo, auklėtojo profesiją ir jos svarbą visuomenėje kalbama nuolat, tačiau ar imamasi realių veiksmų? Kodėl mūsų vaikams reikia pedagogų, kurie jaustųsi, kad jų darbas yra vertinamas. Kokios šiandien yra didžiausios švietimo sistemos „skylės“ ir kaip jas galime „užlopyti“? Ko reikia mūsų valstybės vaikams, jų tėvams, ir ugdytojams, kad augtų akyvi, drąsi, veikli jaunųjų lietuvių karta?

Pasak VDU profesoriaus, biomedicinos mokslų daktaro, Darbo partijos vicepirmininko Vigilijaus Juknos, modernaus švietimo vizija turėtų būti kardinaliai kitokia nei ji yra šiandien: „Dabartinė situacija švietimo sistemoje neatliepia šių dienų ir ateities reikalavimų. Būtent todėl turime kalbėti ne tik apie mokyklų tinklo optimizaciją, bet, pirmiausia, apie patį turinį. Švietimo sistema turi ugdyti kūrybingas, mąstančias, lyderiaujančias asmenybes, nes tik tokie žmonės gali priimti teisingus sprendimus, valdyti didelius informacijos srautus, sisteminti, analizuoti ir pateikti išvadas.“

Didelę patirtį su studentais turintis V. Jukna pabrėžia, kad, visgi, švietimo sistemoje bene svarbiausias elementas yra motyvacija, nes daugelis moksleivių išmoksta skaičiuoti, skaityti, tačiau jiems trūksta kitų įgūdžių, pavyzdžiui, motyvuoto, lyderio sprendimų priėmimo.

Pirmiausia – žmogus, o ne švietimo įstaigų fasadas

Vilniaus miesto savivaldybės narė, Darbo partijos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė antrina profesoriui. Politikės gyvenime švietimas yra labai aktuali tema, mat ji pati su vyru augina tris vaikus: darželinukę, priešmokyklinuką ir pirmokę. Pasak jos, švietimo sistemoje esama labai daug skylių. Viena jų – pagarba pedagogams.

„Mokytojams, auklėtojams tenkanti atsakomybė – didžiulė. Juk jie mūsų vaikams skiepija ne tik žinias, tačiau ir tam tikras vertybes, rodo elgesio modelius. Iš šių žmonių mūsų atžalos gauna suvokimą apie pasaulį, gyvenimą. Kai mes patikime vaiką į pedagogo rankas, mes tikimės, kad jis galės atsiskleisti ir įgyti jiems taip svarbių įgūdžių. Šiandien mokytojai yra nuvertinti ir situacija dėl to, kad jie yra nemotyvuoti, iš dalies, yra ir mūsų visų kaltė. Kodėl? Pirma – privalome apie šią problemą daugiau kalbėti. Antra – rodyti jiems daugiau pagarbos, pasitikėjimo. Trečia – užtikrinti jiems geras darbo sąlygas. Pavyzdžiui, mažinti biurokratinį krūvį, kuris šiuo metu išties didelis“, – apie švietimo sistemos skaudulius kalba I. Kačinskaitė-Urbonienė.

Pasak jos, kaip mes galime motyvuoti vaikus, jei jų mokytojai demotyvuoti? Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės narė sako pastebinti, kad šiandien labai daug dėmesio skiriama ir daug kalbama apie ugdymo įstaigų fasadą: kaip atrodo pastatai, kokie rekvizitai viduje, tačiau pamirštama, jog svarbiausia – žmogus ir jo psichologinė būsena.

Ko reikia, kad pedagogo profesija būtų prestižinė?

Ukmergės rajono tarybos narys, mokytojas, Darbo partijos prezidiumo narys Vidmantas Krikštaponis sako, kad dažnai girdi apie tai, kad pedagogo profesija turi tapti prestižine, tačiau kol kas tai tik kalbos be realių veiksmų. Ko reikia, kad mokytojas ir pats jaustųsi, ir visuomenės akyse būtų gerbiamas žmogus?

„Manau, kad tai galime pasiekti trimis būdais. Labai svarbi yra finansinė injekcija. Nuolatinis pedagogų kvalifikacijos kėlimas. Taip pat – visuomenės pripažinimas. Sakykite, juk išties keista, kad šiuo metu daug kalbama, kad turime prestižines mokyklas, tačiau neturime prestižinės pedagogo profesijos? Na, o tai, išties yra paradoksalu. Manau, kad mūsų valstybei trūksta vieningos strategijos, partijų susitarimo. Turi būti vieninga strategija investuoti į pedagogo profesiją, o ne dalinti vienkartines „injekcijas“.

V. Krikštaponio paklausus, ko reikia, kad abiturientai drąsiai ir užtikrintai rinktųsi pedagogo profesiją, jis atsako, kad situacija išties yra paradoksali.

„Jeigu aš sakysiu, kad mokytoja amatas šiuo metu yra patrauklus jaunimui – aš meluosiu pats sau. Jeigu sakysiu, kad ne – aš paneigčiau dabartinę statistiką, nes šiais metais stojančiųjų tikrai netrūko. Motyvuoti jaunus žmones rinktis pedagogo kelią bandoma pinigais, tačiau mane labiau jaudina tai – ar tie žmonės, kurie baigs pedagogines studijas, ateis į mokyklas dirbti? Jei pažvelgsime į realius skaičius, kiek tų žmonių po studijų renkasi profesinį kelią mokyklose, pamatysime realią situaciją“, – diskusijos metu kalbėjo Ukmergės rajono tarybos narys.

Kolegai antrina ir V. Jukna, kuris pabrėžia, kad mokytojo profesija prestižinė turi būti ne deklaratyviai, o realiai. Būtent tai ir pritrauktų jaunus, motyvuotus, aktyvius žmones po studijų ateiti į mokyklas: „Šiandien situacija tokia, kad motyvacijos nėra, nes paprasčiausiai tiems žmonėms nėra užtikrinamas orus gyvenimas. Paradoksalu, tačiau tiesa ta, kad žmogus negali oriai gyventi, kai jam neužtenka pajamų iš tiesioginio darbo, jis turi papildomai uždarbiauti. Juk jauni žmonės galvoja ir apie savo šeimos išlaikymą, apie būsto paskolą. Tokie mokytojai blaškosi, tad apie kokią ugdymo kokybę galime kalbėti. Mano sprendimas – tokius žmones motyvuoti realiais veiksmais, gerinti jų gyvenimo sąlygas. Tik tokie mokytojai gali ugdyti motyvuotą, aktyvią ir protingą jaunąją kartą. Tokią, kokia ir turi būti mūsų vaikų, mūsų šalies ateities, karta“.

Mokytojų atlyginimai privalo augti

Pasak VDU profesoriaus, biomedicinos mokslų daktaro V. Juknos, atlyginimai, kokius šiuo metu gauna pedagogai – nėra orūs: „Darbo partijos programoje labai aiškiai esame numatę, kad gerėjant ekonominei situacijai – turi augti ir pedagogų atlygis. Tai turėtų būti aiški strategija, nepriklausanti nuo partinių diskusijų, jų sutarimų ar nesutarimų.

Vilniečių problemas kasdien sprendžianti I. Kačinskaitė-Urbonienė sako matanti dvejopas problemas: vienos jų – dėl mokytojų motyvacijos kėlimo, kitos – dėl paties valstybinio ugdymo patrauklumo sostinėje: „Užtenka žaisti centrinės valdžios ir sostinės priešpriešos žaidimą. Tai tik politinės kovos. Laikas visiems susėsti prie bendro stalo ir kalbėtis, diskutuoti, atrasti geriausius spindimus dėl mūsų, Lietuvos, vaikų. Kaip savivaldybės Šeimos ir vaiko gerovės komisijos pirmininkė, aš vis kartoju, kad ne tik reikia statyti naujas mokyklas, tačiau laikas pritaikyti tuščius pastatus, kurių Vilniuje yra išties daug.“

Trūksta gerų mokyklų vadovų

Darbo partijos rinkiminėje programoje skamba tikslas – keisti švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarką, suteikiant daugiau teisių savivaldybėms. Pasak Darbo partijos vicepirmininko V. Juknos – tai ypač skaudi ir svarbi nūdienos aktualija švietimo sistemoje: „Kalbat apie mokyklų direktorius, šiandien situacijoje Lietuvoje yra labai bloga. Kas dešimta mokykla neturi pastovaus vadovo, o tai rodo, kad sistema neveikia. Mūsų nuomone, čia svarbus savivaldybės vaidmuo ir būtent ji turėtų dalyvauti atrenkant direktorius. Ar reikia tų sudėtingų kvalifikacinių testų? Mums atrodo, kad šiandien jie tiesiog trukdo į mokyklas ateiti specialistams, turintiems gerus vadybinius sugebėjimus. Kitas dalykas – savivaldybėms reikia suteikti daugiau savarankiškumo: tiek profesiniame, tiek viduriniame ugdyme, kad galėtų spręsti vietos problemas“.

I. Kačinskaitė-Urbonienė primena, kad iki šiol galiojanti taisyklė, jog mokyklos direktorius privalo turėti pedagoginį išsilavinimą – nėra veiksminga: „Mokytojo profesijos turėjimas nedaro tokios didelės įtakos žmogui, kurio darbo esmė yra susijusi su vadybininkui svarbiais įgūdžiais. Juk svarbiausia – gerai organizuoti mokyklos darbą. Savivaldybės apie tai signalizuoja jau seniai, tačiau akivaizdžiai jaučiamas nenoras šiai problemai skirti dėmesio, ją spręsti“.

V. Krikštaponio nuomone, skolastinis mokymas jau neatliepia esamo poreikio, todėl mokykloms, mokytojams labai svarbu įvaldyti kuo daugiau, įvairesnių mokymo metodikų, kaip žinias vaikams sėkmingai perteikti ir interaktyviu būdu. Akivaizdu, kad vyresnės kartos pedagogai neretai nesuspėja su jaunimu. Reikalingas susikalbėjimas su mokiniais, reikalingos naujos metodikos ir motyvacija. Kodėl verta ne plaukti pasroviui, o stengtis“.