Apie Zarasų rajono problemas, jų sprendimo būdus, Europarlamento narių darbą, bendruomenių lūkesčius ir Europos Sąjungos skiriamų lėšų įsisavinimą mintimis dalijasi ilgametė Darbo partijos narė, Zarasų miesto seniūnė Olga PODOLSKIENĖ.
– Kokias problemas matote Zarasų rajone?– Kadangi iš mūsų regiono Vyriausybei pavaldžios institucijos filialai yra traukiami, realiai nelabai ką ir galime pasakyti. Mes klausomės žinių kaip ir visi gyventojai, girdime ką kalba, bet iš tiesų jei kalbėtume apie Zarasų rajoną, mes neturime net banko skyriaus. Esame kurortinį statusą turintis rajonas, tačiau pasikeisti pinigus galime tik nuvažiavę prie muitinės posto su Latvijos siena. Tokie ir patogumai. Kyla problemų dėl gydymo įstaigų, nes jos suskirstytos į lygius pagal ligas ir turimus specialistus apskrityse. Įsivaizduokite, gatvėje jums nutinka nelaimė ir jus atveža į kurią nors apskrities ligoninę. Galite atsidurti Visagine, Utenoje. Bet jeigu esate paimtas iš gatvės, jums suteikia pirmają pagalbą ir palieka ligoninės priimamajame. Ir eikite kur norite...
– Kokie sprendimai turėtų būti priimti? – Manyčiau, kad reikia dažniau susitikinėti su žmonėmis, įsiklausyti į juos, vieningai spręsti problemas. Pas mus kiekviena ministerija problemas sprendžia atskirai. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į socialinės globos namus: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sprendžia socialinių darbuotojų ir personalo klausimus, bet ten teikiamos ir reabilitacijos bei gydymo paslaugos, o apie jas jau sprendžia kita ministerija. Ta pati įstaiga, tačiau sprendimai priimami dviejose ministerijose. Sprendimai nepriimami tuo pačiu metu, viena reforma būna Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kita – gydymo įstaigų. Pas mus nėra susikalbėjimo.
– O kas daugiau turėtų imtis iniciatyvos, kad to nebūtų – vietinė valdžia ar vyriausybė? – Manyčiau, kad vyriausybė, nes vizualiai matome schemą, kas po ko priima sprendimus. Atitinkamai turėtų vykti ir dialogas, o jo, mano akimis, nėra.
– Kalbant apie Europarlamento narius – kiek jie gali lemti, kad būtų komunikuojama? – Europos Parlamento nariai turėtų dažniau komunikuoti. Galbūt anketų, diskusijų ar klausimų–atsakymų forma. Man labai patinka asociacijos, kaip jos dirba su kitomis institucijomis arba su savo klientu. Asociacijos siunčia sprendžiamus klausimus, planuoja aktualius klausimus į ateitį ir visada nori išgirsti atsaką, jie nori išgirsti, kas yra aktualu ir kokį sprendimą mato asociacijos.
– Ta informacija turėtų būti pateikta europarlamentarams, kad jie galėtų priimti sprendimus? – Manau, kad taip. Europarlamentarų biuruose dirba pakankamai žmonių, kad išsiųstų elektroninį laišką ir į jį gautų labai konkretų atsakymą. Galbūt kai kuriais atvejais mes neturime tiek kompetencijos, galbūt kai kada reikėtų ir susitikimų. Tam tikros krypties ir srities susitikimų, kad gyventojai daugiau sužinotų kad ir apie tų pačių europarlamentarų kompetenciją. Jie nėra nei skundų, nei emocijų išsiliejimo objektas, su jais turėtų būti aptariamos tikrosios bendruomenės problemos. Taip pat būtų įdomu susipažinti su kitokią negu mūsų patirtį turinčiomis Europos šalimis. Man pačiai kai kuriose šalyse teko bendrauti klausimais dėl atliekų išvežimo sistemų, dėl įvairių integracijos galimybių. Mums tai irgi labai aktualu, nes turime darbuotojų ir iš Azijos, ir iš visur kitur, netgi tas pats tolerancijos klausimas yra be galo svarbus.
– Ar kas nors iš dabartinių europarlamento narių lankosi jūsų rajone, domisi kaip gyvenate? – Iki šiandien tris kartus per savo kadenciją buvo atvykęs
Viktoras Uspaskichas.
– Kaip manote, ar pakankamai gerai jūsų rajone yra paskirstomos Europos Sąjungos lėšos, ar seniūnijos gauna tuos pinigus? – Seniūnijos tiesiogiai šių lėšų negauna. Manau, iš Europos Sąjungos gaunamos lėšos turėtų turėti kitokią įsisavinimo sistemą. Turi būti galimybių pokyčiams, nes planuodami veiklas privalome numatyti rezultatą, tačiau nuo planavimo iki tikro įgyvendinimo kartais praeina keleri metai, nes yra dirbama strategijomis. Nesant galimybei tokius dalykus pakeisti, mano manymu, yra tiesiog formaliai atliekama tai, kas suplanuota, nors galėjo pasikeisti laikai, poreikiai, problemos aktualumas kartais irgi pasikeičia.
– Galvojate, kad sistema dirba pavėluotai? – Ji nežengia žingsnis į žingsnį su bendruomene.
– O ko pačios bendruomenės šiandien tikisi iš europarlamentarų? – Jos norėtų didinti savo kompetencijas, nes iš tiesų regionuose dabar dažniausiai lieka ne jaunimas iki 30 metų, o vyresnio amžiaus žmonės ir jiems tenka stoti prie vairo. Kai stojame prie vairo, mes neturime tokių plačių bendradarbiavimo su Europos šalimis patirčių. Mes bendraujame su tomis šalimis, su tomis bendruomenėmis, kurios yra arti. Iš tikrųjų reikia dalytis, keistis informacija. Aišku, visagalis internetas padeda, bet bendrauti gyvai, pamatyti, kas pavyko kitiems, ir semtis gerosios patirties yra be galo gerai.
Partija