Marijus Velička, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, sako, kad tokio pakilimo, atsigavimo ir vystymosi, koks dabar matomas Šiauliuose – dar niekada nebuvo. Tai vienas iš nedaugelio miestų, kuriame gyventojų skaičius didėja, čia noriai ateina investuotojai, o gatvės ir aplinka tik gražėja.Tad su darbiečiu Marijumi Velička kalbamės apie Šiaulių miestą ir neseniai įvykusį jo gimtadienį, administracijos direktoriaus pavaduotojo darbą bei patirtį dirbant LR krašto apsaugos viceministru.
Rugsėjo 6-8 dienomis Šiauliai šventė 782 gimtadienį. Kaip šią dieną pasitiko ketvirtasis pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas? Teko dalyvauti ne vienoje miesto šventėje. Tad ir iš to, ką pats mačiau, ir iš gyventojų atsiliepimų galiu pasakyti, kad ši šventė buvo viena geriausių, kuriose teko dalyvauti. Renginį vedė „Radistai“, kurie po visų koncertų pasirodė kaip didžėjai. Koncertavo „Lemon Joy“, Džordana Butkutė, GJan ir daugelis kitų. Šiauliai tikrai iškėlė aukštą kartelę.
Vilnius – sostinė. Žinoma, kad per kiekvieną didesnę šventę ten bus daug žmonių, o renginys susilauks didelio gyventojų antplūdžio? O kaip švenčia Šiauliai? Ar gyventojai šventes pasitinka su nuotaika? Ar gausiai išeina į gatves?Šį kartą į šventę susirinko ypač daug gyventojų, nes pirmą kartą šventė vyko kitoje vietoje – prie dabartinės Šiaulių arenos. Ankstesnėje vietoje tiesiog buvo mažiau erdvės, visi norintys negalėjo tilpti, o šiemet buvo pasirinkta teritorija su didele aikšte. Šventė tikrai pavyko ir susirinko minia šiauliečių.
Šiaulių gimtadienio metu vyko ir Rotariada. Į šias sporto žaidynes atvyko 60 klubų iš įvairiausių miestų. Tad galiu pasidžiaugti, kad žmonių buvo labai daug, paruošti renginiai – puikūs. Iš tiesų, taip gausiai vienoje vietoje susirinkusių šiauliečių dar neteko matyti. Geriausia šventė per 15 metų.
Užimate Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Ar galite plačiau papasakoti, kuo rūpinatės Šiaulių mieste, kokius darbus atliekate?Esu atsakingas už du departamentus. Vienas iš jų - Strateginės plėtros ir ekonomikos departamentas, kur rūpinuosi strateginio plano ruošimu, biudžeto skirstymu, ekonomikos klausimas, investicijomis bei visu turto valdymo poskyriu. Taip pat esu atsakingas už Urbanistinės plėtros ir ūkio departamentą, kur rūpinuosi architektūros, urbanistikos, paveldosaugos, miesto ūkio, aplinkos ir statybų klausimais. Kitaip tariant, viskas, kas statoma ar tvarkoma Šiaulių mieste – yra tai, ką aš kiekvieną dieną darau. Bet kokia išlieta gatvė, bet koks sutvarkytas šaligatvis, bet koks renovuotas darželis, mokykla, pastatytas pastatas ar dar kažkas - tai yra mano kuravimo sritis. Bet koks išduotas statybą leidžiantis dokumentas, gatvių pavadinimai, gatvių tiesimas, gatvių sunumeravimas, rajonų kvartalų detaliųjų planų rengimas - tai yra mano darbo dalis. Apibendrinus – visą tai, ką mato šiaulietis pro langą, kaip vystosi miestas – viena iš mano atsakomybių. Aišku, yra ir nematoma darbo dalis, kaip viso Šiaulių miesto biudžeto planavimas, ekonomika, investicijos, ES lėšų pritraukimas, biudžeto parengimas, strateginio plano parengimas ir t.t. Tai yra ta nematoma darbo pusė.
Minėjote, kad ką šiaulietis mato pro langą – tai Jūsų atsakomybė. Pro jūsų akis nepraslysta nė viena duobė, nė vienas nesutvarkytas šaligatvis. Tad kaip per pastaruosius metus pasikeitė Šiauliai? Tokio atsinaujinimo, koks dabar vyksta Šiauliuose, gyventojai nėra matę dešimtmečius. Dar nėra buvę tokio laikotarpio, kad šiame mieste būtų tiek suplanuotų ir pradėtų vykdyti darbų, kiek šiais metais. Šiuo metu Šiauliuose tikriausiai vykdomas vienas didžiausių projektų - Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų rekonstrukcija. 5-6 pagrindinėms gatvėms bei Draugystės kvartalui daromi kapitaliniai remontai. Taip pat stengiamės pritraukti investicijas. Šiandien įgyvendiname labai ambicingą projektą ir jau pasiekėme finišo tiesiąją. Esu savivaldybės įmonės Šiaulių oro uostas valdybos pirmininkas, tad galiu pasakyti, kad mes į šio oro uosto infrastruktūrą investuojame 9,4 mln. eurų, o atėjęs investuotojas skiria dar 10 mln. eurų ir stato lėktuvų aptarnavimo įmonę, kuri aptarnaus ir pasitiks lėktuvus. Taip pat bus sukurta nuo 70 iki 140 darbo vietų. Šiaulių oro uostas – įmonė, valdoma savivaldybės, viena iš tų, kuri prisitraukė investicijų ir ateityje matome puikių galimybių tai padaryti dar kartą. Buvo priimtas tinkamas ir racionalus sprendimas investuoti į mūsų infrastruktūrą, todėl galime pasakyti, kad turbūt pirmieji prisitraukėme investuotoją kaip savivaldybė, kuri ateina į aviacinį verslą ir investuoja apie 10 mln. eurų. Ateityje planuojame taip pat investuoti, kad atėję nauji investuotojai naudotųsi mūsų sukurta infrastruktūra, kad Šiauliuose būtų galima tupdyti daugiau lėktuvų, sukurti gerai apmokamas darbo vietas. Tai yra kasdieniai mūsų daromi darbai. Norėčiau pabrėžti, mums ypatingai padeda ir LR krašto apsaugos ministerija, kuri labai racionaliai ir logiškai žiūri į šias mūsų pastangas bei pagelbėja mums dėl tam tikros infrastruktūros naudojimo Šiaulių oro uoste.
O kokia Šiauliuose situacija su gyventojais? Ar pastebite, kad žmonės čia noriai keliasi, kuriasi, o gal kaip tik – gyventojų skaičius mažėja?Šiauliai yra vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kuriame žmonių daugėja. 2018 m. sausio 1 d. Šiauliuose užregistruoti 107 086 gyventojai. Tai reiškia, kad per metus Šiaulių mietas pasipildė 518 gyventojų. Tai pamažu augantis miestas. Teisingas sprendimas buvo išlaikyti savo universitetą, kuris tapo Vilniaus universiteto padaliniu. Vilniaus universitetas – seniausias Lietuvos universitetas, tad tapęs jo dalimi, Šiaulių universitetas įgavo prestižo ir tapo patrauklesniu studentams. Šiaulių universitetas šiandien atgimė. Kiek aš žinau, visos studentams paruoštos programos užpildytos, visur susirinko grupės.
Grįžtant prie žmonių skaičiaus, galiu pasakyti, kad verslininkai dažnai mūsų klausia - ar Šiauliuose yra darbuotojų, kuriuos bus galima samdyti. Reikia pasakyti, kad Šiauliai yra šiaurės Lietuvos centras, tad nereikia apsiriboti tik Šiauliais. Juk šalia ir Kelmė, ir Radviliškis, ir Kuršėnai, ir Pasvalys, ir Joniškis. Infrastruktūra yra puikiausiai išvystyta, tad žmonės iš šių miestelių be jokių trukdžių gali atvykti į Šiaulius ir čia dirbti. Mūsų potencialas yra ne tik 107 tūkstančiai, bet visa šiaurės Lietuva, visi 200 ar 300 tūkst. žmonių.
2013-2016 metais dirbote LR krašto apsaugos viceministru. Ar tai buvo įsimintina patirtis? Kokie svarbiausi prisiminimai ir nuveikti darbai?Tai buvo puiki ir labai įdomi patirtis. Dirbau LR krašto apsaugos viceministru ir buvau atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą ir operacijas. Pagrindinis mano darbas tuo metu buvo betarpiškai bendrauti su mūsų kolegomis kitose šalyse, užsitikrinti tarptautinį projektų įgyvendinimą, tarptautinį misijų vykdymą, šalių paramą. Prisimenu tuo metu, 2014 metų kovo mėnesį, kaip tik įvyko Krymo okupacija. Tai buvo sudėtingas periodas, kuomet Rusija parodė agresiją prieš Ukrainą, suverenią šalį. Man teko labai daug bendrauti su užsienio partneriais, išsiaiškinti, kaip jie reaguotų į vieną ar kitą situaciją, aptarti įvairius klausimus, kaip, pavyzdžiui, sąjungininkų karių patekimas į mūsų teritoriją, kaip visa tai greitai ir efektyviai reikėtų daryti ir visi kiti dalykai.
Be to, reikėtų pasakyti, kad mes itin padėjome Ukrainai. Buvome vienintelė šalis, kuri ukrainiečius parėmė ginkluote. Ties šiuo klausimu labai daug dirbau, ir labai džiaugiuosi, kad man teko čia dalyvauti, nes mes parodėme pavyzdį visam pasauliui. Mes buvome vienintelė šalis, kuri ukrainiečius parėmė tiek ginkluote, tiek šaudmenimis. Tuo metu daugybės valstybių atstovai sakė, kad „na, žinot, mes ginkluote ar mirtinais ginklais Ukrainos remti negalime, nes nenorime konflikto su Rusija “. Tad mes buvome pirmieji, kurie tarsi peržengė kažkokį tai nematomą barjerą. Galėjome drąsiai atvažiuoti tiek pas amerikiečius, tiek pas lenkus, tiek pas bet kuriuos kitus sakydami: „Žiūrėkit, mes esame pirmoji šalis, kuri nepabijojo taip padaryti. Parėmėm ukrainiečius, remkit ir jūs“. Tai buvo didelis ir svarbus Lietuvos žingsnis.
Ne kartą svečiavausi Amerikoje, kalbėjausi su šios šalies užsienio reikalų sekretoriaus John Kerry padėjėjais ir jo komanda. Jie mus sveikino ir teigė, kad padarėme sprendimą, kurio padaryti nesiryžo tuometinis jų prezidentas. Jų nuomone, mūsų žengtas žingsnis buvo labai sveikintinas, nes pramynėme takus ir todėl buvo stipriai pasistūmėta sprendžiant ukrainiečių problemą. Kitų šalių diplomatai suvokė, kad lietuviai remia ukrainiečius, nes nori padėti jai apsiginti prieš agresiją rodančią Rusiją. Mes padėjome Ukrainai, suteikėme paramą, kuomet ji buvo užpulta, parodėme pavyzdį, kad tokie veiksmai netoleruotini. Šiandien ukrainiečiai yra geri mūsų draugai, nes būdama maža šalis tokioje sudėtingoje situacijoje ištiesėme jiems pagalbos ranką. Lygiai taip pat, kaip kažkada Lietuva savo prielankumą parodė ir Rusijos užpultai Gruzijai, dabartiniam Sakartvelui, kurios 20 procentų teritorijos iki šiol yra okupuota.
Tad galiu pasakyti, kad Lietuva puikiai laikosi savo užsienio politikos kurso. Jokia agresija, ypatingai iš tokios šalies, kuri turi agresija paremtą politinę valią, turi karines galimybes taip elgtis, lietuvių yra netoleruojama. Lietuva stovi diplomatijos pusėje ir sako, kad užpulti šalį, okupuoti jos teritoriją ir suorganizuoti tariamus rinkimus nėra toleruotina.
Jūsų patirtis iš tiesų įspūdinga. Tikriausiai dirbant tokį darbą teko susipažinti ir su labai įdomiais bei garsiais žmonėmis. Kurie iš jų Jums padarė didžiausią įspūdį?Didžiausią įspūdį man paliko JAV senatorius John McCain. Šį susitikimą, kuris įvyko 2014 m., atsimenu labai gerai. Tuo laikotarpiu Rusija užpuolė Ukrainą ir okupavo Krymą. Dėl šios situacijos visi buvome sunerimę, tad pirmi mūsų klausimai šiam politikui buvo apie tai, kokių veiksmų būtų imtasi, jeigu panašus įvykis atsitiktų Lietuvoje. Kreipėmės į visus partnerius sakydami, kad „štai, žiūrėkit, netoli mūsų sienų vyksta tokie dalykai, Baltijos šalys gali būti sekančios“.
Tad John McCain buvo pirmasis žmogus iš Amerikos, kuris atskrido į Lietuvą ir pasakė, kad „mes čia atskridome ne šiaip sau. Mes atskridome tam, kad praneštume ir pasakytume, jog iškilus grėsmei ir konfliktui esame pasiruošę suteikti pagalbą, panaudoti viską, ką turime, visą techniką, visą karinę galią“.
Buvau pirmasis, kuris Lietuvoje išgirdo šiuos žodžius. Man tai paliko labai didelį įspūdį. Dabar, kaip žinome, ponas J. McCain išėjo iš šio pasaulio, bet galiu pasakyti, kad jis buvo tvirtą poziciją turintis Lietuvos draugas. Lietuva neteko svaraus sąjungininko.
Su J. McCain man teko bendrauti ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Tai žmogus, kuris visada išreikšdavo simpatiją Baltijos šalims už jų pasiryžimą kovoti, už jų nepasidavimą, už tai, kad jos niekada nepripažino Rusijos okupacijos ir visą tą laiką laikė save okupuotomis šalimis.
J. McCain vizitas buvo labai aukšto lygio diplomatinis žingsnis, duodantis suprasti, kad amerikiečiai labai rimtai žiūri į visą situaciją. Tai buvo vienas įsimintiniausių susitikimų.
Ar sekate LR krašto apsaugos ministerijos darbus ir toliau? Kokia Jūsų nuomonė apie dabar vykdomą politiką?Mano nuomonė yra puiki. Kaip biurokratinis aparatas, LR krašto apsaugos ministerija yra pakankamai efektyviai veikianti. Šiandien, matydamas ką daro ten dirbantys mano kolegos, galiu tik džiaugtis. Idėjas, kurias dar man dirbant svarstėme, šiandien kažkiek jas patobulinę ir pritaikę prie nūdienos jie pradeda įgyvendinti – t.y. batalionų plėtra visoje Lietuvoje. Aš visuomet pasisakiau už visuotinį privalomą šaukimą į kariuomenę. Tuo metu buvau vienintelis šio dalyko šalininkas, bet mano nuomonė dažnai nesutapdavo su ministru, kuris buvo socialdemokratas. Buvau už tai, kad mokyklą baigę jaunuoliai turi atiduoti duoklę tėvynei, būti pasirengę ir apmokyti, o esant sunkiai padėčiai paimti ginklą į rankas ir ginti savo šalį. Aš už tai agitavau. Tačiau ponas J. Olekas buvo prieš.
Bet kuriuo atveju, tuometinė ir prezidentės, ir nemažos dalies kitų Seimo narių pozicija buvo už privalomą šaukimą – į privalomą karinę tarnybą pirmiausia pašaukė 1,5 tūkst. , o paskui 3 tūkst. jaunuolių.
Privalomas šaukimas galėtų būti įgyvendintas nuo 2021 metų. Tai logiškas sprendimas, nes dar man dirbant viceministru identifikavome svarbiausias problemas. Suskaičiavome, kad į pirmą klasę ateina per 27 tūkstančių mokinių. Didesnė dalis iš jų mergaitės. Tad šaukiamajame amžiuje berniukų lieka apie 12 tūkst. Dėl įvairių sveikatos problemų ir kitų priežasčių dalis jų atkrenta ir lieka apie 6-8 tūkstančius. Tuo metu nebuvome pasiruošę, neturėjome tinkamos infrastruktūros, kad galėtume priimti 8 tūkstančių jaunų karių. Neturėjome tinkamos infrastruktūros, kur jų apgyvendinti, neturėjome poligonų, kareivinių, instruktorių, uniformų ir t.t.
Džiaugiuosi matydamas ir iš savo kolegų girdėdamas, kad šiandien ties šiuo klausimu intensyviai dirbama ir, manau, kad po kelerių metų bus tinkamai pasiruošta pradėti šaukimą, priimti visus, kurie gali atlikti privalomąją karinę tarnybą. Tos idėjos, kurias generavome dar man dirbant, šiandien jau yra materializuojamos. Galiu tik pasveikinti kolegas, kad taip puikiai tvarkosi.
Partija