Mindaugas Puidokas. Švietimas privalo tapti Lietuvos prioritetu ir padėti mums tapti klestinčia valstybe

Klestinčios valstybės pagrindas yra kokybiška, patikima ir sėkmingai veikianti švietimo sistema.

Ekonomine ir socialine pažanga pasižyminčiose valstybėse švietimas yra prioritetinė sritis. Jose aukštojo mokslo ir profesinio rengimo įstaigos, moksliniai tyrimų ir vystymo centrai tampriai bendradarbiauja su vyriausybe ir verslu. Pavyzdžiui, pažvelkime į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių gyvenimo kokybės indeksą (Better Life Index)1, kurį sudaro svarbiausi ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos rodikliai. Suomija čia užima pirmąją vietą ir vertinant pasitenkinimo gyvenimu, ir švietimo rodiklius. Aukštas vietas iš mažų Europos šalių užima ir Danija, Islandija, Estija. Dėl to klestinčiai valstybei būtina pažangi švietimo ir mokslo sistema – tokia, kuri kuria valstybei svarbias inovacijas, rengia specialistus, kurie iš karto po baigimo turi gerai apmokamas darbo vietas bei užtikrina kiekvienai valstybei gyvybiškai svarbiausių ekonomikos sektorių augimą, švarią aplinką ir solidarias bendruomenes. Svarbu pažymėti, kad mūsų buvimas kartu ir mokymasis visą gyvenimą prasideda šeimoje. Ji yra asmens sėkmingos socializacijos pagrindas ir pati didžiausia vertybė.

Šiame straipsnyje pateiksiu esmines Darbo partijos švietimo programines gaires, kurių tikslas – sugrąžinti švietimui deramą svarbą mūsų valstybėje ir pasiekti, kad švietimo sektoriaus tolesnė raida turėtų aiškią kryptį ir ilgalaikę strategiją. Nuolatinis blaškymasis ir reformų krypčių kaitaliojimas per 30 metų labai pakenkė Lietuvos švietimo sistemai. Bendraudamas su esamais ir būsimais abiturientais išgirdau tik vieną prašymą politikams: nustokite kasmet kaitalioti egzaminų ir stojimo tvarkas – mes pavargome būti eksperimentiniais triušiais... Visi nori stabilumo ir aiškumo, o valstybei reikia kritiškai mąstančios, atsakingos visuomenės.

Švietimo griovimas turi liautis – partijoms būtina sutarti dėl 10-metės švietimo vystymo krypties

Buvusio švietimo ministro liberalo Gintaro Steponavičiaus įvesta „krepšelinė“ finansavimo sistema atnešė didžiulę žalą aukštajam mokslui, nes universitetai buvo prievarta verčiami UAB‘ais ir perimti verslo vadybos principus. Išnyko studentų normali rotacija, kai geriausiai besimokantys savo rezultatų dėka galėjo užsitikrinti nemokamą studijų vietą ir stipendiją. Būtent tai garantuoja ir mūsų šalies Konstitucija. Šiuo metu visiškai sutrikdytas naujų mokytojų rengimas, kad vyktų mokykloms būtina kartų kaita. Mokyklų ir darželių tinklo tankis neatspindi valstybės ir bendruomenių poreikių, nes sprendimai yra priimami chaotiškai ir nenuosekliai. Dažnai neatsižvelgiama į tėvų ir bendruomenės nuomonę.

Siekiant pakeisti susidariusią situaciją, būtina priimti pamatuotus, nuoseklius ir sisteminius, bent 10 metų į priekį orientuotus sprendimus dėl švietimo ateities. Kad jie nebūtų keičiami į valdžią atėjus naujai politinei jėgai, būtinas platus visų politinių partijų susitarimas, įtraukiant visuomenę ir socialinius partnerius. Kitu atveju blaškymasis, prasti rezultatai, chaosas ir sudėtinga situacija švietime tęsis ir jaunimas vis labiau rinksis emigruoti, o ne tęsti studijas ir kurti šeimas Lietuvoje.

Europa pasuko Žaliuoju kursu, kuriame nustatytos ES valstybių raidos gairės iki 2050 metų. Jas įgyvendinant siekiama didinti žmonių gerovę, ekonomiką plėtoti saugant aplinką nuo taršos ir tvariai vartoti gamtos išteklius, nepaliekant nuošalyje nė vieno žmogaus, nė vienos vietovės. Svarbiausia šių pokyčių įgyvendinimo prielaida – išsilavinimas, kiekvieno asmens branda bei įvairių sričių specialistų profesionalumas ir pilietinė atsakomybė.

Todėl šiandien švietimas yra įvardinamas kaip vienas iš visuomenės vystymosi prioritetų. Visiems yra aktualūs klausimai – „Koks turėtų būti į ateitį orientuotas švietimas? Koks mokytojas turi ateiti į mokyklą? Kokia turėtų būti Lietuvos švietimo sistema, kuri užtikrintų kiekvienam vaikui prieinamą, kokybišką švietimą?” Sakoma „ką norite matyti gyvenime, neškite į mokyklą”. Darbo partijos programa palaiko Geros mokyklos koncepciją ir žino, kaip ją įgyvendinti. Todėl būtina suderinti visų švietimo sistemos grandžių pertvarką, išvengiant nepagrįsto blaškymosi ir tvirtai sutarti dėl kokybės kriterijų.

Siekis – kokybiškas bendrasis ugdymas, paremtas kūrybingumo ir savarankiško mąstymo skatinimu

Švietimo kokybė ir ugdymo efektyvumas vertinami besimokančiųjų mokymosi pasiekimais bei jų reikšme asmenybės brandai. EBPO mokymosi pasiekimus apibūdina lakoniškai: mokymosi pasiekimai yra tai, ką mokiniai gali padaryti, remdamiesi žiniomis ir vertybėmis. Mūsų mokyklos ir mokytojai sulaukia pakankamai daug priekaištų dėl neigiamų tarptautinių testų rezultatų. Vis tik verta pastebėti, kad mūsų mokiniai, atlikdami PISA (angl. Programme for International Student Assessment) užduotis, nepasiekia EBPO šalių vidurkio ne todėl, kad jie nepajėgūs to padaryti, bet todėl, kad mokykloje jiems retai suteikiamos galimybės aptarti ne „vadovėlines“, bet realias jų gyvenimo situacijas, kūrybiškai mąstyti, savarankiškai ir bendradarbiaujant priimti sprendimus dėl pokyčių.

Pradėtos atnaujinti Bendrosios programos teikia vilčių, tačiau kaip mokytojai pasirengs jas įgyvendinti? Siekiant sėkmingo Bendrųjų programų įgyvendinimo verta pamąstyti ir apie baigiamųjų egzaminų pobūdį, egzaminų užduočių turinį. Didžioji dalis egzaminų reprodukcinio pobūdžio užduočių vargu ar skatins mokytojus dirbti kūrybiškai. O kur dar mokyklų reitingavimai, kai vienas iš esminių kriterijų yra abitūros egzaminų rezultatai ir įstojimas į aukštąją mokyklą.

Jaunų mokytojų trūkumas ir suardyta kartų kaita užprogramuoja mokyklose ilgalaikes problemas

Garsios kalbos apie mokytojų prestižą pasibaigė streikais, daugelį nuvylusio etatinio apmokėjimo įvedimu, švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarka, kurios pasekmė – šimtai neįvykusių konkursų. Daugiau nei tūkstantis mokytojų pareiškė norą nuo rugsėjo palikti mokyklą. Kas juos pakeis? Pastaraisiais metais iki 2020 metų labai mažai jaunų žmonių rinkosi studijuoti pedagogiką ir norėjo tapti mokytojais. Tik vos trečdalis iš jų, baigę universitetus nueidavo dirbti į mokyklas.

Diskusija apie COVID – 19 sąlygomis vykdomus egzaminus atskleidė tiek didesnės visuomenės dalies, tiek pareigūnų, tiek kai kurių žiniasklaidos atstovų diskriminacinį požiūrį į regionų mokyklas ir mokinius, pasireiškusius nepasitikėjimu jų mokymosi rezultatais ir netgi įžeidinėjimais. Vis tik „brangių“ kaimiškųjų vietovių mokinių pasiekimai prastesni ne todėl, kad „brangios“ mokyklos, o todėl, kad į mažą mokyklą sunku prisikviesti kvalifikuotus mokytojus, nesuteikiant jiems pakankamo krūvio!

Pati savaime didelė miesto mokykla nėra nei gėris, nei blogis. Jeigu norime suteikti lygiavertes švietimo galimybes regionuose, turime susitaikyti, kad jos kainuos brangiau. Laikas sistemiškai pažvelgti į mokytojo veiklą: mokytojų darbo sąlygas, atlyginimą, kvalifikacijos tobulinimą ir metodinę pagalbą, pasitelkus universitetus – pedagogų rengimo centrus. Tik savimi pasitikintis, kūrybiškas ir orus mokytojas bus mokiniams sektinu pavyzdžiu.

Profesinės mokyklos turi įgyti deramą svarbą ir stiprinti regionus

Atskiro dėmesio nusipelno profesinis mokymas ir parama profesijos mokytojams. Ant jų pečių gula profesionalaus darbuotojo, profesijos meistro, atitinkančio rinkos reikalavimus, savo veiklą grindžiančio aiškia vertybių sistema, ugdymas. Profesijos mokytoju šiandien galima tapti išklausius 180 valandų pedagogikos ir psichologijos kursus. Lyginant su bendrojo lavinimo mokykloje dirbančių mokytojų bakalauro studijų reikalavimais, tai tikrai nemažas skirtumas kvalifikacijos įgijimo plotmėje. Atsižvelgiant į skirtingas mokyklų ir profesinio ugdymo centrų ugdytinių auditorijas, reiktų siekti kokybiškų profesijos mokytojus rengiančių bakalauro studijų. Siekiant efektyviau formuoti profesijos praktinius įgūdžius reikėtų bendrai su verslo atstovais stiprinti ir plėtoti dualinio mokymo ir pameistrystės programas.

Rengiant regionams aktualių sričių specialistus būtina atsižvelgti į skirtingų kvalifikacinių lygių pusiausvyrą ir didesnę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų vaidmens stiprinimą, kvalifikacijos tobulinimą suderinti su regiono plėtros kryptimis (regionine specializacija). Neakademinę karjerą pasirinkę mokiniai turi žinoti, kad tampa profesinio augimo kontinuumo dalimi: pradėję nuo profesinės mokyklos, jie galės tęsti mokslus koleginėse studijose, po jų – rinktis profesinę magistrantūrą.

Antikonstitucinis „krepšelinis“ studijų finansavimo modelis privalo būti galutinai panaikintas

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas – dar viena mantra, kurią nuolat kartoja įvairių tarybų ir partijų atstovai. Tačiau kyla klausimas: optimizavimas – vardan ko? Stengdamiesi būti sėkmingais verslininkais, skaičiuodami atsilaisvinančius pastatus ir sutaupytas administravimo išlaidas, pamiršome, kad aukštojo mokslo misija yra parengti profesionalus perspektyviems pokyčiams. Todėl iki šiol egzistuojantis antikonstitucinis „krepšelinis“ studijų finansavimo modelis, kai abituriento pasirinkimas lemia būti ar nebūti studijų programai, yra stabdis ir aukštųjų mokyklų, ir visos valstybės pažangai. Jis privalo būti galutinai panaikintas.

„Valstiečių“ pažadėtas aukštųjų mokyklų finansavimo modelis pagal Vyriausybės sutartis su aukštosiomis mokyklomis ir kokybinius studijų programų perspektyvos įvertinimus nebuvo įgyvendintas. Darbo partija turi geresnį siūlymą – finansuoti valstybei perspektyvias studijų programas ir sutarti su aukštosiomis mokyklomis dėl parengtų specialistų skaičiaus ir kokybės.

Aukštajame moksle būtina skatinti bendradarbiavimą, o mokslininkus vertinti už realius darbus

Vienas iš svarbiausių kriterijų vertinant mokslo pasiekimus ir skiriant finansavimą yra mokslinių publikacijų skaičius Lietuvoje prestižiniais laikomuose mokslo žurnaluose, kuriuose publikavimosi kaina gali siekti iki 1000,00 EUR. Publikacijų skaičius ir akademinių žurnalų prestižas negali dominuoti vertinant mokslo pasiekimus ir skiriant finansavimą.

Aukštosios mokyklos privalo dalyvauti technologinių ir socialinių inovacijų kūrime, padėti verslo įmonėms, valstybės institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms suprasti ir perimti naujus mąstysenos modelius. Jos privalo ir remti viešąjį dialogą visuomenei svarbiais klausimais. Kad aukštąsias mokyklas paskatintume realioms inovacijoms, būtina peržiūrėti mokslo finansavimo kriterijus, skatinti ne universitetų ir kolegijų konkurenciją dėl abiturientų, o bendradarbiavimą įgyvendinant realias inovacijas ir įtraukti į jas studentus.

Partijų ilgalaikis susitarimas – sėkmingai veikiančios švietimo sistemos garantas

Akivaizdu, kad tik pasiekus realiai veikiantį susitarimą tarp politinių partijų įmanomas stabilumas švietimo sistemoje. Kaip Darbo partijos atstovas nuolat dalyvauju Prezidentūroje, Vyriausybėje ir Seime vykstančiuose pasitarimuose su kitomis pagrindinėmis politinėmis partijomis. Susitikimai parodė, kad tokį susitarimą pasiekti yra labai sudėtinga, bet jis įmanomas. Dėl to kartu su savo kolegomis partiečiais dėsime visas pastangas, kad svarbiausi švietimo sėkmingai raidai aspektai atsirastų tame susitarime ir jis būtų pasiektas. Kito kelio Lietuvai tapti klestinčia valstybe ir sukurti sėkmingai veikiančią švietimo sistemą paprasčiausiai nėra. Kviečiu visus išgirsti šį siekį ir padėti kartu paversti jį realybe.