Martynas Maulė apie vaikystę: nebuvau tas, kuris tyliai sėdi kamputyje

Yra toks posakis - „Pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu kas tu“.  Tad Darbo partijos Kauno miesto skyriaus pirmininko, kandidato į Kauno merus Martyno Maulės paprašėme papasakoti apie savo vaikystę, žodžiais nupiešti savo gyvenimo iki karjeros politikoje vaizdą, padėti suprasti, kokie žmonės jį supo ir koks jo gyvenimo būdas.

Tad su Martynu Maule kalbamės apie jo vaikystę, mokyklą, kasdienybę, hobius bei politiką. 

Martynai, papasakokite apie savo vaikystę.

Gimiau ir augau Kaune, Žaliakalnio rajone. Su tėvais ir penkeriais metais vyresniu broliu gyvenome senelio pastatytame nuosavame name.  Vaikystėje mane prižiūrėjo senelis iš tėčio pusės. Kai tėvai būdavo darbe – jis mane nuvesdavo į mokyklą ir iš jos parvesdavo. Mokykla buvo tolokai, tekdavo gerą pusvalandį važiuoti autobusu. Mama dirbo darželyje muzikos mokytoja, tėtis dirbo tuometinės „Nemuno“ gamyklos direktoriumi. 

Tėvai buvo griežti?

Ne. Jie buvo labai geri. Mama meniškos sielos. Juk muzikos mokytoja. O tėvelis inžinierius. 

Jūsų mama muzikos mokytoja. Tad gal ir jus nuvedė į muzikos mokyklą?

Taip. Muzikos mokyklą lankiau. Mokiausi groti klarnetu. Bet jos nepabaigiau.  (O kodėl?)  Tiesą pasakius, nelabai žinau kodėl. Kol man reikėjo klarnetu groti, draugai kieme kamuolį spardė. Tad pagalvojau, kad eisiu ir aš kartu. Kiemas nugalėjo. 

Minėjote, kad turite penkeriais metais vyresnį brolį. Kokie santykiai su juo buvo vaikystėje? Pešdavotės ar buvote geriausi draugai?

Visko būdavo. Juk du vaikinai namuose. Tad ir pešdavomės, ir pykdavomės, ir draugais buvome. Kaip ir kiekvienoje šeimoje. (Suaugus santykiai pasitaisė?) Taip. Kai užaugome tapome draugais. Na, o prieš tai problema buvo amžiaus skirtumas. Kai man penkeri, jam dešimt. Jis į kiemą su draugais lekia, o aš dar mamos sijono įsikibęs. Kai man 10, jam 15, man 15, o jam 20 metų – irgi nelabai. Bet kai man suėjo 20, o jam 25 metai – tuomet prasidėjo draugystė. 

Kaip sekėsi mokykloje? Buvote pirmūnas ar padauža?

Nemeluosiu. Sakau atvirai – nebuvau aš pirmūnas. Mokykloje buvo visko, bet atsiminimai apie ją – patys geriausi. Ir mokyklą, ir universitetą miniu tik geru žodžiu. Tai buvo geriausi metai. Man mokykloje buvo įdomu. Ten turėjau daug draugų, o rūpesčių nebuvo. Vienintelis rūpestis – nueiti į mokyklą. Ne taip, kaip dabar. Dabar rūpesčių pilna. O prieš tai buvo tik mokykla. Mokykloje praleidau tikrai puikų laiką. Man ten labai patiko. Klasė draugiška, gera, kompanija - puiki, šalia draugai, sportas. Bet visko būdavo. Esu gavęs dvejetų ir dėl drausmės, ir iš lietuvių kalbos, matematikos, fizikos pamokų.

O mokytojų buvote mėgiamas?

Nežinau ar mėgiamas. Aš buvau labai judrus vaikas. Nebuvau tas, kur kamputyje tyliai sėdi. Bet su mokytojais rasdavau bendrą kalbą.

Baigęs mokyklą pradėjote studijuoti. Minėjote, kad patiko ir universitetas.

Taip, labai patiko. Studentiški metai buvo vieni geriausių. Juos prisimenu labai šiltai. Baigęs mokyklą įstojau į Kauno verslo kolegiją. Ten mokiausi trejus metus, o 1997 metais pradėjau studijas Kauno technologijos universitete, kur studijavau tarptautinį verslą ir administravimą. Tai buvo puikūs metai. Mūsų grupė buvo labai smagi, vieninga. Kartu laiką leisdavome ir studijų metu, ir po studijų, ir savaitgaliais, laisvadieniais, ir į šokius kartu nueidavome.

Su kursiokais bendraujate iki šiol? Žinoma. Iki šiol organizuojame susitikimus. Šiais metais taip pat buvau su visais susitikęs. Ir su klasiokais bendrauju. Į susitikimus visuomet atvyksta ir klasės auklėtoja. Šių metų susitikimas praėjo tikrai puikiai. Visi pasipasakojo, ką nuveikė, kaip gyvena, kaip laikosi šeima, vaikai. 

Universitete baigėte verslą ir administravimą. Kaip sugalvojote pasukti į politiką?

Politika mane visada traukė. Politinius įvykius aš visuomet sekiau, mane ši sritis visuomet domino. Ypatingai daug dėmesio skyriau užsienio politikai. Sekdavau ir angliškas, ir rusiškas, ir lietuviškas žinias. Pasukti į šią sritį mintį audžiau jau seniai. Visada mėgau skaityti šalies ir pasaulio naujienas. Tiek dalykų ten perskaitydavau ir galvodavau – kodėl taip yra? Kur tie reikalingi darbai? Kur pokyčiai?  Ir susikūrus naujam politiniam  dariniui, Darbo partijai, iš karto supratau, kad čia mano vieta, kad turiu į šią partiją įstoti.  Be to, ir lyderis pasirodė įdomus žmogus. Supratau, kad turiu eiti šiuo keliu. 

Grįžkime dar prie jūsų asmeninio gyvenimo. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?

Tikriausiai kaip ir daugumos žmonių. Keliamės 7 ryto, o kartais ir 6 valandą. Tuomet kartu su visa šeima pusryčiaujame. Turiu du mokyklinio amžiaus vaikus, tad po valgio su žmona pasiskirstome kuris tą dieną vaikus į mokyklą veš. Vėliau važiuojam į darbus.  Pasibaigus darbo dienai iš mokyklos pasiimam vaikus ir vakarieniaujam. Viskas kaip ir turi būti.

Kokie jūsų hobiai?

Mėgstu futbolą, stalo ir lauko tenisą, medžioklę. Kartais pažvejoju, nors nesu labai geras žvejys. Bet jeigu draugai važiuoja - tai ir aš prigriebiu meškeres. Mano laisvalaikis labai aktyvus. Gulėjimas prie jūros – ne man.  Mėgstu kur nors nuvažiuoti, kažką padaryti, patirti kokių smagių nuotykių ir panašiai.