Apie dialogą tarp Vilniaus miesto valdžios, tarybos narių ir europarlamentarų, priežastis, kodėl Lietuva neišnaudoja galimybių santykiuose su Europos Sąjunga, ir ką gali padaryti susitelkusi tauta, pasakoja ilgametė politikė, žinoma ir aktyvi Rusų bendruomenės bei visuomenės veikėja Larisa DIMITRIJEVA.–Kaip prisistatymėte žmonėms, kurie jūsų nepažįsta? – Esu politikė, teisininkė, anglų kalbos ir istorijos pedagogė, mama, močiutė, žinoma visuomenės veikėja. Esu patikimas žmogus ir savo gyvenime tą patvirtinu.
–
Kodėl pasirinkote politikės kelią?
– Savo laiku man buvo daug kelių, pagalvojau, kad galbūt turiu pašaukimą padėti kitam. O geras politikas ir yra tas žmogus, kuris savo veikloje daro gera kitam.
–
Ir tai buvo jūsų sprendimas padaryti ką nors gera dėl kitų?
– Taip, tikrai taip.
–
Kandidatuojate į Europos Parlamentą, turite sukaupusi didelę patirtį būdama LR Seimo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare. Kaip manote, ar Europarlamento nariai gali kuo nors konkrečiai padėti miestui ir jo gyventojams?
– Ne tik gali, bet ir turi galimybes. 2004 metais įstojome į bendrą Europos šeimą. Kad kiekvienas tos šeimos narys jaustųsi visavertis, turi pasirūpinti Lietuvos atstovai Europarlamente. Toje šeimoje mes turime būti matomi, įtakingi ir stiprūs. O mes, Lietuvos gyventojai, galime dirbti ne tik Lietuvoje, bet praktiškai ir visame pasaulyje. Ir mūsų darbai yra matomi.
– Kaip manote, ar bendradarbiavimas tarp savivaldybės vadovų ir europarlamentarų yra pakankamas?
– Nepakankamas. Manau, kad mes iš Europos Sąjungos galime turėti daugiau gerų dalykų, ir ne tik Vilniaus miestui, bet ir visai Lietuvai
. Mums reikia susitelkti, labai prašovėme, nes profesionaliai negalime paruošti nei medžiagos, nei projektų, nei atitinkamai gauti paramos. Mūsų bėda, kad esame dar ne visai pasiruošę būtent tai veiklai. Bet tikriausiai kiekvienas galėtų pasakyti, kad Vilniaus miestas tapo gražesnis, daug projektų įgyvendinta, ir ne tik Vilniaus mieste. Pavažiuokime iki kokio nedidelio miestelio, kiek mes matome ten įdėtų Europos Sąjungos pinigų. Bet, žinoma, norėtųsi, kad jų būtų dar daugiau.
–
Galimybių tam yra? – Yra. Tik mums patiems reikia būti šiek tiek judresniems ir profesionaliai paruošti medžiagą, pasakyti, kad mums to reikia. O jeigu reikia mums, tai visai Europos šeimai nuo to bus tik geriau.
–
Kaip manote ar ta pagalba su informacija su patarimais turėtų ateiti iš europarlamentarų?
– Taip. Jie turi būti aktyvesni: domėtis, susitikti su vadovais, tarybos nariais ir, aišku, padėti.
–
Visi sako, kad iš Europos Sąjungos mes galime gauti pinigų ir reikia tuos pinigus įsisavinti, bet ar tik pinigai mums rūpi?
– Visų pirma reikia jausti, kad esame bendros europietiškos šeimos nariai. Tai mums duoda stiprybės, esame kūrybingesni ir mūsų žmogaus europietiškas orumas nuo to tvirtesnis. Mes turime dideles galimybes pasinaudoti gerais pavyzdžiais, pasisemti patirties iš kitų šalių, pasiimti iš jų geriausia, ką turi, o lietuviai tai moka.
–
Kokių darbų, tapusi europarlamentare, imtumėtės pirmiausia?
– Aš imčiausi to, kuo užsiimu jau gan ilgai – kultūros, švietimo reikalų. Reikia sukurti bendros Europos dvasios fenomeną. Dabar yra pavojus, kad vieningos Europos, o tai yra didžiulė vertybė, galime ir nebeturėti, gresia visa tai prarasti. Europos biurokratija per daug išsiplėtė, tai mūsų kūrybą ir dvasią truputį prislegia. Manau, kad dirbdama humanitarinėje srityje galėčiau prisidėti ir sprendžiant mūsų ekonomikos, ūkininkų ir kitas Lietuvai aktualias problemas. Europarlamente aš visada būčiau pasiruošusi stoti už Lietuvą.
–
Manote, kad šiandien Europa nėra vieninga ir stipri?
–Taip. Atsirado pavojus dėl didelio biurokratizmo prarasti vieningą Europą. Mes, lietuviai, maža šalis, galime saugoti Europos vieningumą. Mažas lašiukas visada būna arba pakankamai, arba per daug. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Ta pati Vokietija ir Prancūzija galėjo gyventi sau laisvai, bet jos vis tiek mus sukvietė. Be to, mes, kaip tokia maža valstybė, vos ne pirmoji atkūrėme nepriklausomybę, tai yra pavyzdys, ką Lietuvos piliečiai gali padaryti sau ir kitiems.
Partija