Jei galima į būrelį po penkis, tai gal ir į mokyklą galima?

Niekas nesiginčys, kad išgyvename sudėtingą, neramų ir sunkų laiką, bet kartu tai laikas, kai gražias kalbas, lozungus, programose ir projektuose puikiai skambančius šūkius, kaip švietimą mūsų valstybėje padaryti prioritetu, galima ir privalu paversti realybe. Deja, bet panašu, kad Vyriausybė nuo realybės gerokai nutolusi ir užuot iš esmės pradėjusi skirti dėmesį tam, kas skambiai vadinama prioritetu, ėmusis ryžtingų žingsnių ir reikalingų sprendimų, laukia kol viskas kažkaip išsispręs savaime.

Pats pirmas dalykas, kuris turi būti svarstomas atlaisvinant karantiną, yra švietimo ugdymų atidarymas. Žinoma, svarbu leisti atsikvėpti ir verslui bei pamažu, imantis visų atsargumo priemonių, atidaryti parduotuvių, barų ir sporto klubų duris, bet pirmosios durys, kurios turi atsiverti pagal UNICEF, UNESCO – yra mokyklų. Jos ir uždarytos gali būti tik visiškai kraštutiniais atvejais, tad vos atsiradus galimybei grąžinti vaikus į klases, tai turi būti daroma nedelsiant ir neieškant pasiteisinimų.

Dabar gi, Lietuvoje galioja įdomi tvarka. Iki šiol tik pradinukams, abiturientams, o nuo gegužės 10 d. ir kitiems mokiniams yra (ne)leidžiama grįžti į mokyklas, tik akivaizdu, kad niekas neskuba to daryti. Pavyzdžiui, iš apie 120000 pradinukų Lietuvoje, klasėse mokosi apytiksliai 58 proc. Kodėl? Ir čia atsakymų pasipils kaip iš gausybės rago, tik skirsis jie priklausomai iš kokios varpinės žiūrėsi.

Pagal Vyriausybę – visiems leidžiama eiti į mokyklas, jei tik pavyks testuotis, o čia jau ištrauka iš pasakos apie nesunešiojamas klumpes. Anot savivaldybių, norima atidaryti mokyklas, bet išteklių testuoti nėra, o dar ir tėvai vaikų neišleidžia. Tuo tarpu pasak tėvų – apie kokį testavimą kalbate,
kai mūsų vaikai sveiki? O pedagogų ir pačių vaikų taip niekas ir nepaklausė. Palaukite, o tai ne jie čia pagrindiniai veikėjai?

Lietuva pagal visus kriterijus suskirstyta į „priešininkų“ stovyklas – privalomai prieš pasirenkamai testuojamuosius, testavimo šalininkai prieš kategoriškai nepritariančius, ekspertai prieš visuomenę. Atsakomybė už testavimą permesta savivaldybėms, kurios turi ribotus žmogiškuosius išteklius, nes trūksta asmens sveikatos priežiūros specialistų („testuotojų”) ir ribotus paties testavimo išteklius, nes esamų pajėgumų neužtenka, o kiti priimtini testavimo būdai nėra validuoti. Pavyzdžiui, Plungės savivaldybės pradinių klasių mokiniams dar pačioje balandžio pradžioje buvo galima grįžti į ugdymo įstaigas be testavimo, bet savivaldybė apsisprendė kitaip – testuoti būtina. Į klases sugrįžusių mokinių bei mokytojų testavimas turi būti atliekamas sveikatos srities specialistų, turinčių reikiamas žinias nustatyti testo rezultatui. Tokių specialistų nėra daug. Kai kuriose savivaldybėse, kaip ta pati Plungė, neturi savo poliklinikų, yra tik privačių gydymo įstaigų darbuotojai, bet jiems už darbą turi būti sumokėta. Štai ir užsisuka visas ratas – atverti mokyklas ir grįžti prie kontaktinio ugdymo lyg ir neuždrausta, bet sąlygos, švelniai tariant, labai ribotos. Taigi, Vyriausybės „leidimas” grįžti į mokyklas yra ne kas kita kaip nusiplovimas nuo savo tiesioginių pareigų, didžiausią galvos skausmą užkraunant savivaldybėms.

Pagrindinis klausimas, kuris kyla tėvams, ar tikrai būtina testuoti vaikus, grįžtančius į mokyklas? Juk į būrelius vaikai po penkis renkasi ir netestuoti. Nekalbėsiu apie asmenines šventes, barus, muziejus ir kt. įstaigas, nes nieko priešinti nenoriu. Bet neformalųjį švietimą su formaliuoju palyginti, ko gero, galima. Tai kodėl po penkis nebūtų galima grįžti ir į mokyklas? Kad ir vieną dieną per savaitę. Į šį klausimą niekas nedavė aiškaus ir svaraus atsakymo.

Seimo švietimo ir mokslo komitete švietimo, mokslo ir sporto ministrė oficialiai patvirtino, kad šiuo metu nuo Covid-19 jau paskiepyta 70-75 proc. mokytojų. Vadinasi, didžioji dalis mokytojų yra apsaugoti nuo rimtesnių komplikacijų – toks ir buvo prioritetinės mokytojų vakcinacjos tikslas ir už tai tikrai galima pasveikinti Vyriausybę. Antra, mokytojai yra periodiškai testuojami, jų saugumui yra skiriamas padidintas dėmesys. Vadinasi, pedagogai, Covid-19 sergamumo kontekste, yra gana saugūs. Vaikai, kaip rodo įvairūs pasaulio sveikatos organizacijų, Lietuvos institucijų duomenys, serga ženkliai mažiau nei suaugusieji, o ligos forma besimptomė arba lengva, todėl labiau reikia saugotis nuo vaikų, o ne atvirkščiai. Bet jei nuo vaikų mokytojai jau apsaugoti, tai ko Vyriausybė delsia? Kol po pusės metų pasibaigs vakcinos apsauga?

Visgi jei visų institucijų pagrindinis tikslas būtų grąžinti vaikus į kontaktinį ugdymą, ko gero, dabar nereikėtų kalbėti šia tema. Bet net tiesiai paklaustas švietimo, mokslo ir sporto kancleris bei šią sritį kuruojantis viceministras nepatvirtino, jog vaikų grąžinimas į mokyklas yra jų prioritetas. Tą vieninteliai ryžtingai padarė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba su daugiau kaip 40 skirtingų nevyriausybinių organizacijų, pažymėdami, kad dėl tokių Vyriausybės priemonių kenčia ne tik mokymosi rezultatai, blogėja vaikų psichinė sveikata, bet elementariai visiškai neatsižvelgiama į vaiko interesus ir pažeidžiamos jo teisės.

Todėl šiandien viešai ir atvirai siūlau: nedelsiant į mokyklas grąžinti visus vaikus be testavimo tose savivaldybėse, kuriose Covid-19 sergamumo rodiklis 100000 gyventojų yra mažesnis kaip 300 atvejų, kaip tą sėkmingai daro švedai, ispanai, portugalai, kitos šalys. Ten, kur sergamumo rodiklis aukštesnis kaip 300 atvejų 100000 gyventojų, taikyti visus įmanomus alternatyvius kontaktinio ugdymo būdus, tokius kaip mokymasis po penkis klasėje, kitiems prisijungus nuotoliniu būdu, projektinis mokymasis lauke, šachmatinis grįžimas į mokyklas, grįžimas į mokyklas testuojant tėvams ir vaikams priimtinu ir, svarbiausia, pasirenkamu metodu, kaip tai daro Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija. Taip pat raginu kuo skubiau validuoti kitus neintervencinius testavimo dėl Covid-19 būdus tiems, kuriems PGR ar kaupinių metodas yra absoliučiai nepriimtini. Dar vienas prioritetinis darbas, kurį raginu nedelsiant pradėti – jau dabar viešai pristatyti ir su švietimo bendruomenę liečiančiomis grupėmis diskutuoti apie galimus scenarijus rugsėjo mėnesį ir, jei reikės rinktis – vaikai ar kiti prioritetai, visada rinktis vaikus.