J.Vitkauskaitė Bernard: „Europarlamentas – tai ne politikų kurortas“

Penkiolika metų Europos Parlamente dirbanti ir šiuo metu į europarlamentares
kandidatuojanti ilgametė Darbo partijos narė Justina Vitkauskaitė Bernard papasakojo apie darbą Briuselyje, Lietuvos atstovų aktyvumą, problemas ir ateities perspektyvas.

− Kodėl pasirinkote politiką?
− Kartais pagalvoju, kad gal politika pasirinko mane (šypsosi). Vilniaus universitete baigiau filosofijos bakalauro ir žurnalistikos profesines studijas, o Mykolo Romerio universitete – magistrantūrą viešojo administravimo srityje. Nuo 2004 m. esu Darbo partijos narė, taip pat tais pačiais metais su pirmąja europarlamentarų banga išvykau į Briuselį – į Europos Parlamentą ir nuo to laiko, jau 15 metų, esu šioje institucijoje. Dirbau su Europos Parlamento nariais, grįžinėjau į Lietuvą ir dalyvavau visose šalyje vykusiose nacionalinėse ir Europos Parlamento rinkimų kampanijose, porą metų pačiai teko pabūti parlamentare. Šiuo metu esu Europos liberalų ir demokratų frakcijos politinė patarėja Vystomojo bendradarbiavimo komitete. Negaliu pasakyti, kad pasirinkimas būti politikoje buvo sąmoningai iš anksto planuotas ir apgalvotas. Tiesiog taip susiklostė, kad dar studijuodama ir ieškodama praktikos atsidūriau vienos tuo metu populiarios politinės partijos informaciniame centre ir atlikau nemokamą praktiką. Mane pastebėjo ir turbūt dėl tinkamų gebėjimų greitai buvau pakviesta dirbti tuometinio Seimo pirmininko sekretoriate. Nuo to ir prasidėjo mano kaip politikės kelias.
 
Kandidatuojate į Europos Parlamentą, kodėl vėl norite būti europarlamentare?
Tai tikriausiai yra logiška mano karjeros eiga. Kaip jau sakiau, man yra tekę eiti ir parlamentarės  pareigas, todėl žinau, kas tai yra. Nemažai metų buvau Europos jaunųjų demokratų organizacijos generaline sekretore, iki šiol dalyvauju Europos liberalų ir demokratų partijos, kurios narė yra Darbo partija, veikloje. Visada sukausi tame rate ir po šitiek metų turiu sukaupusi nemažai tarptautinės patirties. Aišku, dalyvauti šiuose Europos Parlamento rinkimuose buvau pakviesta ir partijos bei jos vadovo. Nusprendžiau, kad verta dalyvauti, viena vertus, dėl to, kad tai pačiai yra iššūkis, o, kita vertus, savo žiniomis galiu prisidėti dirbant savo šaliai. Žinių ir įgūdžių turiu, laisvai kalbu  angliškai, prancūziškai, rusiškai, energijos nestinga. Europarlamentarės darbas man nebūtų nei nauja, nei svetima, manau, esu pasirengusi atstovauti.
 
− Vyrauja nuomonė, kad į Europarlamentą politikai siunčiami „garbingo poilsio“. Jie jau viską pasiekė Lietuvoje, tad siunčiami ten pailsėti. Ar iš tikrųjų taip yra?  
− Visa tai galima ir patvirtinti, ir paneigti. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo tavęs, nuo tavo pajėgumo, žinių siekimo, tavo norų, energijos, nes darbo yra labai daug. Jeigu sprendžiami klausimai nėra susiję su tavo atstovaujamu komitetu ar delegacijų sritimis, gali būti ir mažiau aktyvus, bet jeigu sprendžiami kokie nors svarbūs klausimai tavo valstybei, būtina reaguoti: konsoliduojant pajėgas nuveikti galima tikrai daug. Europos Parlamentas nėra politikų kurortas.
 
− Ko labiausiai trūksta arba ko labiausiai tikimasi iš Lietuvos atstovų Europarlamente?
−Manau, nebūsiu labai originali šiuo klausimu. Turbūt labiausiai
trūksta glaudesnio bendravimo tarp Lietuvos atstovų Europarlamente, jų komandų, lietuvių politinių patarėjų ir mūsų šalies Vyriausybės, Parlamento. Manau, bendradarbiavimas galėtų būti plėtojamas žymiai geriau. Bet tikriausiai čia yra struktūrinė problema. Dirbdama su kitų šalių kolegomis politiniais patarėjais matau, kurios šalys yra labiau išvysčiusios bendradarbiavimą. Estai būtų geras pavyzdys, jie vos ne porą kartų per savaitę ar dažniau susiskambina su savo šalies ministrais ir jų kabinetais. Tai galėtų būti puikiai daroma ir Lietuvoje. Tiesiog trūksta dialogo. Tai būtų pagrindinė mano pastaba.
 
− Vertinant šią situaciją, iš kurios pusės trūksta iniciatyvos komunikuoti?
Ar mūsų valdžios atstovai ar vis dėlto parlamentarai nesiima iniciatyvos?

− Į Europos Parlamentą išrenkama dalis tų pačių narių, bet patenka ir naujų. Jie visų pirma turi išmokti, kaip veikia Parlamentas, o tai yra didžiulis darbas. Reikia nemažai laiko, kad pradėtum galvoti, jog reikia ir daugiau bendradarbiavimo Lietuvos interesų prasme. Manau, vis dėlto pirmiausia iniciatyva turėtų būti iš nacionalinės valdžios pusės, iš Europos Parlamento atstovybės Lietuvoje. Negaliu nieko blogo sakyti, atstovybė tikrai organizuoja renginius, bet jie daugiau pavieniai, trūksta schematiško, sistemiško bendravimo. Manau, kad tai turėtų būti tam tikra strategija mūsų šalyje. O kalbant apie europarlamentarus, nieko nebus ir be jų iniciatyvos. Dar daug kas nuo žmogaus priklauso, kurie nori bendrauti, tie ir bendrauja, bet bendro telkimo, susikalbėjimo vis tiek trūksta.
 
− Ko imtumėtės tapusi europarlamentare, kokius iššūkius bandytumėte įveikti?
− Man būtų įdomu tęsti darbus išorės politikos srityje. Išorės politika apima užsienio politiką, tarptautinę prekybą,  saugumą ir gynybą, vystomąjį bendradarbiavimą ir humanitarinę pagalbą, kaimynystės politiką, migracijos ir terorizmo problemas, demokratijos sklaidą, bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir t. t.
 
− Kokios temos, susijusios su Lietuva, jums būtų įdomios, kokių darbų imtumėtės?
− Man būtų įdomios jaunimo užimtumo, lyčių lygybės temos. Labai domintų darbas Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitete. Ypač man rūpi socialiniai klausimai, kurie, nors pirmiausia yra valstybių narių prerogatyva, tampa vis aktualesni Europos Sąjungos piliečiams.