Ieva Kačinskaitė-Urbonienė: Seimas turėtų atliepti šiuolaikinių šeimų poreikius dirbti ir užsidirbti

Pandemija, karantinas, karas Ukrainoje, iš paskos sekanti infliacija dar labiau padidino skurdą, atskirtį ir pajamų nelygybę. Kokias priemones situacijai keisti ir didėjančioms socialinėms problemoms mažinti siūlo Vyriausybė? Gyventojai ir jaunos šeimos tikisi pokyčių, palengvinsiančių vis labiau finansiškai sunkėjančią kasdienybę, aš taip pat kartu su kolegomis siekiame teikti ir įgyvendinti projektų siūlymus, kurie atlieptų gyventojų lūkesčius. Štai ir Europos Sąjungos direktyvose nuolat deklaruojama, kad turime siekti užtikrinti lygias galimybes visiems, kad nė vienas nebūtų paliktas nuošalyje. Šįsyk norėčiau tęsti pradėtą diskusiją apie Seime svarstomas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo pataisas, kurios sulaukė daug prieštaringų vertinimų dėl numatomų vaiko priežiūros atostogų trukmės ir išmokų pokyčių.

Nepaisant to, kad kol kas pavyko pasiekti mažytį kompromisą, kad antraisiais metais išmokos riba siektų praktiškai dabartinę – ne 31 proc., o 30 proc., vietoje ministerijos siūlytos 25 proc. ribos, o taip pat įstatymo įsigaliojimo terminą pavėlinti ir nukelti į 2023 m. sausio 1 d., tačiau negaliu tylėti, kai valdantieji kartu su socialdemokratais bei demokratais „Vardan Lietuvos“ vieningai sutaria riboti žmonių galimybes užsidirbti antraisiais vaiko priežiūros metais.

Nors nauju pakeitimu siūloma leisti užsidirbti tik iki buvusio darbo užmokesčio (DU) lygio ir taip siekiama, kad faktiškai vaiką prižiūrintis žmogus gautų išmoką, tačiau jokio valstybinio priežiūros mechanizmo nenumatoma, kad asmuo, kuris prižiūri vaiką, tai dažniausiai būna motinos, ir gautų išmoką. Šeimos skaičiuos, kaip joms finansiškai palankiau, taigi ir toliau išmoką galės gauti tėčiai, seneliai ar kiti šeimos nariai, o mamos dažniau faktiškai prižiūrės vaikus. Kadangi uždedamas ribojimas joms užsidirbti, todėl tikėtina, kad moterys ir toliau nedirbs arba dirbs mažiau. Kitaip tariant, situacija dėl to nesikeis.

Kiek anksčiau su kolegomis siūlėme nustatyti, kad, vienam iš tėvų nepasinaudojus vaiko priežiūros atostogomis, kitam iš tėvų išmoka būtų mokama papildomai tiek laiko, kiek atostogų nepanaudojo vienas iš tėvų. Tokio pasiūlymo tikslas buvo sudaryti galimybę tėvams, neperleidžiant vaiko priežiūros atostogų, pasirinkti, kas prižiūrės vaiką ilgesnį laiką ir vienam jų 4 mėnesius gauti padidintą išmoką, kad nė vienos šeimos finansinė situacija, lyginant su dabartine išmokų sistema, nepasikeistų. Taip pat siūlėme nustatyti, kad pirmaisiais vaiko auginimo metais tėvas ar motina, gavę pajamų ir (ar) išmokų, didesnių už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygių, galėtų gauti ir vaiko priežiūros išmoką, kurios dydis neviršytų vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Šiais siūlymais mes įžvelgėme labai daug privalumų. Tokiu būdu būtų ne tik sudarytos prielaidos tėvams dirbti, neprarasti profesinių įgūdžių, bet ir gauti didesnę savo uždirbamų pajamų dalį.

Žinoma, džiaugiuosi, kad pavyko išsikovoti kompromisą dėl vaiko priežiūros išmokos dydžio, tačiau ketinu ateityje inicijuoti pakeitimus, kurie atlieptų šiuolaikinių šeimų poreikius. Taip pat sieksiu, kad  būtų atskirtos Ligos ir motinystės draudimo išmokos nuo vaiko priežiūros išmokų ir būtų leista šeimoms pačioms spręsti, kas ir kaip prižiūrės vaikus, neribojant galimybių dirbti ir užsidirbti Lietuvoje.

Kiek anksčiau inicijavau ekspertinio vertinimo išvadas, kurios atskleidė nemažai problemų, kurias ministerija siūlomu įstatymo projektu galimai sukurs ateityje. Šiame projekte tikrai yra ne iki galo išdiskutuotų ir išanalizuotų vietų ir jas būtina taisyti. Tačiau panašu, kad įsiklausymo į opozicijos ir ekspertų nuogąstavimus nebus, jokių pakeitimų prieš paskutinę įstatymo stadiją socialinės apsaugos ministerija neinicijuoja.

Pabaigai, norėčiau priminti, kad jau seniai praėjo „biuletenių“ laikai, kai motinystė, tėvystė buvo siejama su liga. Visa tai primena sovietinį palikimą, taigi ir socialinio draudimo modelis čia ne geriausiai tinka. Šeimos kūrimas yra džiaugsmas, todėl vis prikuriami ribojimai darbo užmokesčiui, išmokoms yra tikrai nereikalingi, vertėtų skirti didesnį dėmesį sudaryti sąlygas, kurti finansines paskatas gimti naujiems šalies piliečiams.