Tūkstantmečio mokyklų (TŪM) programai skirta apie 210 mln. europinių lėšų ir dar numatoma 44,1 mln. iš valstybės biudžeto. Tai – pretekstas domėtis programa visiems – šalies ir savivaldybių politikams, švietimo vadovams vietose, mokytojams, tėvams, mąstantiems mokiniams. Vienok, džiaugsmas, į Lietuvos švietimą ateina milžiniškas kiekis pinigų. Tačiau giliau panagrinėjus, kyla pavojai, apie kuriuos dar ne vėlu kalbėti, kol švietimo, mokslo ir sporto ministerija nėra patvirtinusi TŪM programos reikalavimų.
Pagrįstas, teisėtas mūsų visų lūkestis, kad programos nemenkos „smūginės“ lėšos – ES ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai – būtų investuojami apdairiai, su apčiuopiama nauda švietimui. Juk visi patiriame diskomfortą, nerimą, jog Lietuva metų metais prastai atrodo tarptautinėse palyginamosiose mokymosi pasiekimų studijose – TIMSS, PIRLS, PISA ir kt. Nacionalinio mokinių testavimo ir patikros duomenys liudija bendrojo ugdymo kokybės netolygumus regionuose ir pagal mokyklų tipus. TŪM programa privalėtų tapti realiu mokyklų tobulinimo įrankiu. Deja, pasigilinus į programą, klausimų ir nerimo tik daugėja. Ne vien man – Švietimo ir mokslo komiteto narei. Tų klausimų pradėjo kilti ir savivaldybėms, kurios metų pabaigoje, gruodžio 22 d., gavo “Kalėdinę“ dovanėlę – Vyriausybė nutarimu patvirtino mokyklų tinklo kūrimo taisyklių pataisymus ir juos susiejo su TŪM.
Taigi, kas kelia rūpestį ir nerimą?
Savivaldybės kaip mokyklų steigėjas nebetenka įgaliojimų spręsti dėl mokyklų likimo. Tai liudija savivaldybių asociacijos raštai, kuriuose daugiau nei pusė Lietuvos savivaldybių reiškė nepritarimą esminiams pokyčiams dėl mažų klasių nefinansavimo, reikšmingo rajonų vidurinių mokyklų 11 (arba III gimnazijų) klasių mokinių skaičiaus iškėlimo. Pavyzdžiui, savivaldybės turės pasitvirtinti mokyklų tinklo pertvarkos planą ir jei šiuo metu leidžiama formuoti 11-okų klases po 12 vaikų, tai nuo 2024 metų mažiausias vaikų skaičius klasėje turės būti 21, o nuo 2026 m. – 31 vaikas klasės sraute ir ne mažiau kaip dvi privalomos klasės. Ir čia kaip dieną aišku, kad tose vietovėse, kaimiškose savivaldybėse, mokyklų, kuriose galės vaikai pabaigti visą viduriniojo ugdymo programą, reikšmingai mažės. Mano supratimu, apie 25 proc. tokių mokyklų nebeliks. Taip pat švietimo ministerija nebefinansuos klasių, kuriose yra iki 8 mokinių, tarsi tie vaikai būtų ne Lietuvos švietimo dalis.
Kai ne kartą Vyriausybės valandos metu klausiau apie tai švietimo ministrės, man buvo atsakyta, kad
sprendimus dėl mokyklų tinklo pertvarkos konkrečiuose rajonuose
priims pačios savivaldybės, tačiau akivaizdu, kad
tai ne tiesa. Juk Vyriausybė patvirtino tinklo taisykles, kurias susiejo dar ir su finansavimu švietimui, vadinasi, savivaldybės ne spręs, o įgyvendins sprendimus, jei norės gauti TŪM finansavimą.
Mokyklų likimą lems ne ugdymo kokybė, o klasių ir mokyklų dydis. Ministrė J. Šiugždinienė dažnai kartoja, kad valstybė turi pasirūpinti, jog kiekvienas vaikas gautų kokybišką išsilavinimą, nepriklausomai nuo socialinės, ekonominės padėties ir gyvenamosios vietos. Bet visgi TŪM programoje gali dalyvauti tik didesnės nei 200 vaikų turinčios mokyklos. Vadinasi, mažų mokyklų perspektyvos visiškai naikinamos, Lietuvoje jų turime apie ketvirtadalį, vėl tie 25 proc. Čia vėlgi norisi grįžti prie tinklo pertvarkos ir TŪM finansavimo taikinio. Aš nė karto negirdėjau tyrimais pagrįstų argumentų, kad mokyklos dydis tiesiogiai lemia ugdymo kokybę. Taip, mes turime tendenciją, kad didžiuosiuose miestuose mokymosi rezultatai geresni lyginant su kaimo, tačiau priežastys slypi ne dydyje, o mokymosi aplinkoje, mokytojų kvalifikacijoje. Vadinasi, jei investicijas darysime atsižvelgdami tik į mokyklų skaitlingumą, o ne į kokybę ir priemones tai kokybei pakelti, tai turėsime tą patį – ketvirtadalis mokyklų per artimiausius keturis metus suvyks.
Dar blogiau, kad neleidžiant formuoti nedidelių vienuoliktų klasių regionuose, mokytojams, dirbsiantiems po tinklo pertvarkos jau pagrindinėje mokykloje, mažės darbo krūvis. Ką tai reiškia, kad nesurinkdami pilno etato, mokytojai dairysis kitų darbo perspektyvų, nes išgyventi už ir taip rinkoje nelabai konkurencingo atlyginimo dalį bus sunku arba neįmanoma. Vadinasi, mokytojų trūkumo problema dar labiau gilės, o tokiame kontekste ugdymo kokybės augimo perspektyvos atrodo miglotai.
TŪM gali paskatinti dar didesnius švietimo skirtumus šalyje. Pati TŪM programa skamba patraukliai. Orientuojamasi į įtraukųjį ugdymą, lyderystę, kultūrinį ugdymą ir STEAM. Visgi pasigendu konkretumo, kaip keisis bendrojo ugdymo programos ar pedagogų kvalifikacija šiose srityse. Na, jei, kaip skelbta anksčiau, planuojama, kad TŪM dalyvaus apie 150 mokyklų ir išmoks, kaip įtraukti įvairius vaikus į ugdomąsias veiklas, jei tik 150 mokyklų turės vadovus ir mokytojus lyderius, ten sukoncentruosime kultūrinį ir inžinerinį ugdymą ir priemones, tai pagalvokime, kaip tai paveiks ir taip didelius švietimo netolygumus Lietuvoje. Taip, dalis mokyklų puikiai tvarkosi ir dabar, tačiau tikrai ne visos 977. Vadinasi, TŪM programos mokyklose bus sukurtos išskirtinės sąlygos. Mano požiūriu, šiuos keturis elementus stiprinti ir rengti vaikus dabarčiai bei ateičiai mes turime jau dabar ir visoje Lietuvoje. Ir bent jau aš nematau jokių planų, jog naujos ugdymo praktikos, metodai ir modeliai būtų išbandomi ir tvariai įdiegiami visoje šalyje.
Šiame straipsnyje akcentavau mažėjančią savivaldybių įtaką mokyklų tinklui, kiekybinį, o ne kokybinį mokyklų vertinimą, švietimo netolygumus, kuriuos gali paskatinti TŪM. Sutinku, kad apibendrinimai gali būti ne visai tikslūs. Geriau galėtume spręsti apie mokyklų tinklo pokyčius, jei matytume visą Lietuvos žemėlapį su mokyklomis, kurios atitinka tinklo kūrimo ir TŪM programos projekto kriterijus. Tokio žemėlapio ne kartą prašėme Seimo švietimo ir mokslo komitete, bet ministerija vis kartoja, kad viską spręs savivaldybės. Aš tik priminsiu, kad daugiau nei pusė savivaldybių prieštaravo tinklo taisyklių pakeitimams.
Vadinasi, gali būti, kad yra pažeidžiamas ir Susitarimas dėl švietimo. Jame visos politinės partijos įsipareigojo stiprinti savivaldybių vaidmenį, užtikrinant tinklo efektyvumą, ugdymo rezultatus. Visgi sprendžiant iš paskutinių šios Vyriausybės veiksmų, atrodo, kad vyksta visiškai priešingai. Jei keičiama susitarimo įgyvendinimo kryptis, mažų mažiausiai turėtų būti sušaukta susitarimą rengusi darbo grupė. Na, o mano manymu, tai tokios svarbos regioninės politikos klausimas yra vertas rimtų diskusijų LR Seime. Lietuvos regioninė politika bus stipri tiek, kiek stiprūs bus regionai. Todėl tokios reikšmingos reformos dėl mokyklų ar ligoninių tinklų pertvarkos turi būti svarstomos kompleksiškai, išdiskutuotos ir patvirtintos Seime.
Partija