Šią savaitę Europos parlamentas patvirtino susitarimą dėl Skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų Europos Sąjungoje direktyvos. Šį teisės aktą Europos parlamente parengė Europos liberalų ir demokratų frakcijos, kuriai priklauso Darbo partija, pranešėjas, Ispanijos EP narys E. C. Calvet.
Naujoji direktyva laikoma svarbiu žingsniu, įgyvendinant Europos socialinių teisių ramstį, - t.y. Europos Parlamento, Europos komisijos ir Europos tarybos 2017 m. pasirašytą deklaraciją dėl ES socialinės politikos principų, skirtų užtikrinti geresnę ir tvaresnę socialinę apsaugą ES. Remdamasi šia deklaracija, Europos komisija šiai dienai jau yra pasiūliusi eilę įstatyminių ir neįstatyminiu iniciatyvų dėl ES piliečių teisių į sąžiningą darbo užmokestį, sveikatos priežiūrą, mokymąsi visą gyvenimą, geresnę profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, lyčių lygybę, minimalias pajamas ir kt.
Nūdienos darbo rinka kinta ir kuria naujas darbo formas tokiu greičiu, kad įstatymai, turintys užtikrinti socialinį saugumą ir tvarumą, deja, dažnai tų procesų pasivyti nespėja. Manau, neįmanoma neigti ar ginčyti skaitmeninės eros progreso ir naujovių svarbos ekonominiam augimui, konkurencingumui ir plėtrai. Kita vertus, kai naujovės net minimaliai nebepatenka į įstatymais ir taisyklėmis sutartą veikimą, atsiranda nelygių sąlygų ar net galimybių išnaudoti grėsmė. Skaičiuojama, kad apie 20 proc. šiandien naujai sukuriamų darbo vietų ES yra būtent tokio nestandartinio tipo.
2018-09-06 alfa.lt savo verslo skiltyje, kalbindama Lietuvos verslo ir investicijų ekspertus, itin taikliai apibūdina situaciją: „Skaičiuojama, jog Vokietijoje laisvai samdomų darbuotojų skaičius yra apie 21 mln., Didžiojoje Britanijoje - 14 mln., Prancūzijoje - 13 mln. (...) Akivaizdu, jog „gig“ ekonomika toliau augs ir taps svarbia technologinio progreso dalimi, tačiau laisvai samdomi darbuotojai nerimauja tiek dėl bendrų metinių pajamų, tam tikrais atvejais priklausančių nuo sezoniškumo, karjeros perspektyvų bei privalo nuolat patys ugdyti daugybę skirtingų įgūdžių. (...) nepaisant ugdomų reikiamų įgūdžių, „gig“ ekonomikos kontekste lieka neaišku, kaip valstybė galėtų pasirūpinti laisvai samdomais specialistais, nes didelė atsakomybė ir našta dėl socialinių garantijų, minimalių sąlygų, užmokesčio ir laiko valdymo kol kas tenka pačiam asmeniui.” (
https://www.alfa.lt/straipsnis/50322853/kas-yra-gig-ekonomika-ir-kokia-nauda-ji-duoda).
Europos parlamentas, patvirtinęs naujas taisykles, būtent ir tikisi, jog tokių “gig“ ekonomikos darbuotojų, kaip, pvz., Uber ar Deliveroo, padėtis socialinių garantijų požiūriu taps aiškesnė ir kad toks žingsnis prisidės prie geresnės šių darbuotojų teisių apsaugos.
Naujoji direktyva siekia užtikrinti skaidresnes ir labiau nuspėjamas darbo sąlygas visiems ES darbuotojams, taip pat netradicinį darbą dirbantiems asmenims. Tai ypač aktualu, kalbant apie sparčiai kintančias, naujas darbo formas, kaip pvz., internetines platformas, ar labiau pažeidžiamus darbo rinkos dalyvius, kaip, pvz., jaunus žmones, kurie neretai yra priversti dirbti pagal socialiai nesaugius, trumpalaikius darbo susitarimus. Šis ES teisės aktas numato, jog nuo pat pirmos darbo dienos kiekvienas darbuotojas turėtų būti informuojamas apie esamus darbo sutarties aspektus, kaip, pvz., pareigų aprašymas, darbo pradžios data, sutarties trukmė, atlyginimas, standartinė darbo diena bei darbo valandos. Numatoma, kad, pvz., asmenys, dirbantys ne pagal standartines darbo sutartis, kaip antai, - pagal poreikį iškviečiami, pagal paslaugų kvitus ir interneto platformas dirbantys žmonės, - turi teisę į nuspėjamas darbo valandas, taip pat nustatomi terminai, prieš kiek laiko galima nutraukti nenuolatinio darbuotojo sutartį ar kokį ilgiausią laiką gali trukti bandomasis laikotarpis ir kt. Remiantis šiuo nauju ES teisės aktu stiprinama ir visų darbuotojų galimybė ginti savo teises Europos Teisingumo teisme.
Kaip ir visais su socialine politika susijusių diskusijų atvejais, taip ir šį kartą, skirtingų nacionalinių delegacijų politikų nuomonės Europos parlamente, Europos taryboje, o ir tarp socialinių partnerių visoje ES nebuvo vieningos. Socialinė politika yra pirmiausia ES valstybių narių prerogatyva. Skiriasi šalių narių socialinės sistemos, pažanga ar net darbuotojo ar darbdavio sąvokų apibrėžimai. Todėl diskusijos šiomis temomis ES institucijose visada būna karštos ir įtemptos. Truputi subanalinant, galima būtų iliustruoti, kad vienoje pusėje rikiuojasi tie, kas nori didesnės lygybės, saugesnių darbo sąlygų ir gilesnės ES lygio socialinės integracijos, kitoje - tie, kurie gina subsidiarumo ir proporcingumo principus ar baiminasi dėl per didelio reguliavimo verslui bei naujovių paralyžiaus. Abi pusės, manyčiau, turi savų argumentų, kurių ignoruoti nevalia. Kita vertus, sunku įsivaizduoti taisyklėmis ir judėjimo laisvėmis grįstą bendrą ir vieningą ES rinką, kurioje nebūtų derinamos šalių narių socialinės apsaugos sistemos ar nebūtų siekiama bent minimalių ES lygio socialinio saugumo ir teisingumo kriterijų. Yra taigi ir trečia pozicija - tie, kurie supranta lankstumo versle reikšmę augimui, bet ne darbuotojo teisių sąskaita. Tokie esame mes, Europos liberalų ir demokratų aljansui priklausanti Darbo partijos delegacija, kurie tikime, kad reikalingas balansas, kad negalima ignoruoti nei vienos, nei kitos pusės.
Naujasis teisės aktas dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų ES nėra reglamentas, t.y. tiesiogiai privalomas ES teisės aktas visoje ES. Tai yra direktyva: teisės aktas, nustatantis tikslą, kurį visos ES šalys privalo pasiekti, tačiau kiekviena šalis turi parengti savo įstatymus ir juose nurodyti, kaip ji tai padarys. Manau, kad tai adekvati Europos parlamento, Europos komisijos ir Europos tarybos pastanga visų savo ES piliečių interesų atžvilgiu.
Justina Vitkauskaitė BernardDarbo partijos kandidatė į Europos parlamento rinkimus
Politinė reklama, parengta kandidatės, skleidžiama neatlygintinai
Partija