Dangiras Kačinskas: „Kiekvienos rugsėjo 1-osios laukiu su jauduliu“

„Rugsėjo 1-oji – pedagogams didelė ir svarbi šventė, kurios kasmet visi laukiame su jauduliu“, - sako Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, Kėdainių profesinio rengimo centro direktorius, Darbo partijos kandidatas į merus Kėdainiuose Dangiras Kačinskas. Pasak jo, pasiruošimas šiai dienai vyksta ištisus mėnesius – tvarkomas mokyklos vidus, dėstytojai atnaujina, papildo mokymo priemones ir nekantriai laukia jaunosios kartos.

Apie pasiruošimą rugsėjo 1-ajai, šventės svarbą dėstytojams ir studentams, profesinio mokymo privalumus ir iššūkius kalbamės su Dangiru Kačinsku.

Kasmet rugsėjo 1-ąją universiteto, profesinių mokyklų slenkstį peržengia nauja karta. Ar per savo darbo metus pastebėjote skirtumus tarp kartų?

Iš tiesų. Matau, kad kasmet studijuoti ateinantis jaunimas vis laisvesnis, drąsesnis. Šie žmonės nebijo reikšti savo nuomonės, jie aktyvūs, sakyčiau, net gerai žinantys ko nori, nelaukia, kol dėstytojas ką nors pasakys. Tad dėstytojas turi būti  mentoriumi, pagalbininku, padėjėju, kuris padeda pasiekti savo tikslus, o ne žinių įkrovėju. Dėstytojas nebeturi būti tik žinių perdavėju, tačiau tam tikru kuratoriumi, padėjėju. Tai yra tikrai puiku. Juk pasaulis keičiasi, tobulėja technologijos, o jaunimas tam tikra prasme skatina pasitempti ir pačius dėstytojus, mokytis, tobulėti. Jaunajai kartai paprasčiau įsisavinti ir perprasti visas technologines naujoves, bet dėstytojas taip pat negali atsilikti, kitaip jis paprasčiausiai negalės atlikti savo darbo. 

Jūs matote ir sutinkate daug pirmakursių, daug jaunų žmonių, kurie ką tik pradėjo savo naują gyvenimo etapą. O prisiminkite save, kuomet tik pradėjote studijuoti? Kaip tą dieną jautėtės?

Pradėjus studijuoti užplūdo dvejopi jausmai. Pirmiausia galvojau apie būsimus kolegas, draugus, bendrabutį, su kuo teks gyventi, ar sutikti žmonės bus draugiški ir panašiai. Antras neraminęs dalykas buvo studijos – ar bus sunku ir t.t. (Tikriausiai iš šios pusės niekas smarkiai nepasikeitė? Juk ir dabar jaunimas jaudinasi?) Manau, kad taip.  Ir tuomet, žinoma, buvo nemažai laisvai mąstančių, savo tvirtą nuomonę turinčių ir žinančių ko nori žmonių. Aišku, kartais tie norai per dideli, pervertinamos savo galimybės, bet tam ir yra dėstytojai, mentoriai, mokytojai, kurie padeda pamatyti savo realias galimybes, tapti geriausiomis savo versijomis, išskirti svarbiausius tikslus ir t.t.

Tikriausiai rugsėjo pirmąją jaudinasi ne tik studentai, bet ir dėstytojai bei kiti darbuotojai?

Be abejo, visiems pedagogams rugsėjo 1-oji yra ne ką mažesnė šventė nei mokytojų diena.  Aš pats asmeniškai, visi mokytojai, administracija džiaugiasi, šios dienos laukia su jauduliu. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad ir aš, ir mano kolegos šį jaudulį jaučia kasmet. Jeigu jo nebūtų, sakyčiau, kad kažkas negerai. Jeigu nejauti jaudulio, tuomet tu į darbą ateini kaip robotas. Kiekvieną darbą galime daryti su meile arba, kaip sakoma, valdiškai. Aš negaliu įsivaizduoti pedagogo, dėstytojo, mokytojo, kuris galėtų dirbti be emocijų. O rugsėjo pirmosios virpuliukas yra toks šventinis, didesnis nei įprastai, tačiau jis turi būti jaučiamas ir kiekvieną dieną atėjus į darbą. Tas geras virpuliukas. Ne iš baimės, bet dėl laukiančių iššūkių, dėl nerimo, kokie žmonės ateis, ko studentai paklaus ir panašiai.

O kaip rugsėjo pirmajai ruošiasi Kėdainių profesinio rengimo centras? Kokie svarbiausiai darbai? Ką būtina iki šventės nuveikti?

Kaip ir kiekviena švietimo įstaiga, taip ir Kėdainių profesinio rengimo centras rugsėjo 1-ajai ruošiasi ne tik išvakarėse. Procesas ilgas ir pastovus. Vasarą, kuomet koridoriai tušti, atliekami remontai, gražinama aplinka, susitinkama ir su mokytojais. Kad studentus sutiktume dar labiau pasikaustę žiniomis, aptariamos mokymo priemonės. Tad studentus rugsėjo 1-ąją pasitinkame ir sutvarkę aplinką, ir pasiruošę mokymo priemonių atžvilgiu. Visgi, šių metų rugsėjo 1-ąją sutinkame su tam tikru nerimu, pamąstymais. Neseniai dalyvavau keliuose susitikimuose ir pasitarimuose su centro bendruomenės ir savivaldos atstovais, kuriuose aptarėme švietimo įstaigoms vieną aktualiausių klausimų – etatinį apmokėjimą. Kyla daug neaiškumų, bet, tikiuosi, kad vienas kitą supratome, o iškilus nesklandumams iš administracijos pusės ar panašiai, bandysime viską draugiškai išspręsti ir pataisyti. 

Sostinėje rugsėjo 1-osios proga būna daug triukšmo, gatvėse daugybė žmonių, vyksta eisenos. O kaip rugsėjo 1-ąją pasitinka Kėdainiai?

Jau ankstyvą rytą mieste galima pamatyti gėles besinešančius vaikus, mokinius, studentus. O po visų renginių, šios gėlės jau puošia mokytojų kabinetus.  Mieste daug šypsenų, šurmulio, kavinėse šeimos su vaikais valgo pyragaičius, švenčia prasidėjusius mokslo metus. Tikrai matosi, kad tai ypatinga diena, o žmonės šventiškai nusiteikę.

Jūs esate Kėdainių profesinio rengimo centro direktorius. Kokius laikus išgyvena profesinis mokymas? Ar žmonių nuomonė keičiasi į gerą?

Nemažai problemų kyla dėl valdžios pasikeitimo. Esant vienam Seimui – viena politika, esant kitam – jau antra, atėjus šiam Seimui – pokyčiai iš viso kardinalūs.  Reformos vykdomos nenuosekliai. Noriu pabrėžti, kad profesiniam mokymui reformų ir permainų tikrai labai reikėjo ir vis dar reikia. Bet jos turi būti apgalvotos, apskaičiuotos, nuoseklios. Blogai, kad tris ar ketverius metus einama viena kryptimi, o po to staiga viskas kardinaliai keičiasi.  Visgi, galiu pasakyti, kad bent jau į mūsų profesinio rengimo centrą požiūris keičiasi teigiama linkme. Galbūt procesai vyksta ne taip greitai, kaip norėtume, tačiau jie vyksta. Gerų žodžių apie mūsų įstaigą girdime iš bendruomenės, vietinių žmonių. Visgi, nenuoseklios reformos klaidina visuomenę. Pavyzdžiui, prieš apytiksliai trejus metus buvo viešai džiaugiamasi, kad universitetus baigę moksleiviai stoja į profesines mokyklas, o pastaruoju metu kartojama, kad žmonės per daug mokosi ir panašiai. Tad reziumė būtų toks – visuomenės ir jaunimo požiūris į profesinį mokymą tikrai gerėtų, jeigu būtų nuosekliai vykdomos reformos. Jų tikrai reikia, bet jos turi būti gerai apgalvotos, viskas turi būti apskaičiuota keleriems metams į priekį.

Visgi, dauguma žmonių vis dar stoja į universitetus, nes tai laikoma prestižu. Kokių pokyčių riekia profesinėms mokykloms, kad jos taptų prestižu ir žmonės ten noriai eitų?

Pirmiausia iniciatyvos reikia iš darbdavių. Jie turėtų skleisti aiškią žinią, ką pastaruoju metu ir bandoma daryti, kad priimant pavyzdžiui 10 darbuotojų – 9 reikalingi su profesiniu išsilavinimu. Pavyzdžiui AB  „Lifosos“ direktorius per žiniasklaidą tai aiškiai ir sako. Ši informacija duoda aiškią žinią, kad įgijus paklausią darbininkišką profesiją – ją baigęs žmogus tikrai turės darbą ir gaus gerą atlyginimą. 

Antra, reikia suvokti, kad švietimo sistema – tai nėra tik profesinis, aukštasis ar mokyklinis ugdymas. Švietimo sistema – visa tai kartu. Visi šie dalykai susiję. Tad negalima daryti reformų vienoje srityje, nedarant tam tikrų pokyčių bendrajame, aukštajame ar kitame ugdyme. Kaip ir minėjau, viskas turi būti gerai apskaičiuota ir apgalvota.

Kodėl verta studijuoti profesinėje mokykloje? Kokie profesinio mokymo privalumai jį lyginant su aukštosiomis mokyklomis?

Vienas iš didžiausių privalumų – universitetuose daugiau teorijos nei praktikos, o profesinis mokymas suteikia daugiau praktinių įgūdžių. Įmonės tokius įgūdžius labai vertina. Beje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje,  Olandijoje baigus mokyklą į profesines mokyklas išeina per 60 procentų mokinių, tuo tarpu Lietuvoje – apie 25-30. Taip pat matome, kad neretai profesinį mokymą pabaigęs studentas gilinti žinias stoja ir į universitetą. Toks žmogus kelis kartus vertingesnis nei tik aukštuosius mokslus baigęs studentas. Praktiniai įgūdžiai yra labai svarbūs ir vertinami.