A. Skardžius. Energetinio skurdo mažinimas – prioritetinis uždavinys

Lietuvoje išlaidos energijai ir energijos ištekliams yra vienos didžiausių ES bendrijoje, o energijos sąnaudos gaminio savikainoje yra 20% didesnės negu ES vidurkis. Mūsų valstybė yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių Europos Sąjungos šalių. Lietuvoje šis rodiklis siekia 28 proc. ir daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį (8 proc.). Miestuose šis skirtumas dar didesnis ir siekia net 34 proc. Jei namų ūkio mėnesio išlaidos elektrai, pakankamam būsto šildymui ir karšto vandens ruošimui sudaro daugiau kaip 10 proc. gaunamų pajamų, tai ES laikoma energetiniu skurdu. Trečdalis mūsų šalies gyventojų žiemos metu negali sau leisti pakankamai šildyti būsto. Pagrindinė priežastis, nulemianti energetinį skurdą, yra aukšta energijos kaina.

Valstybės valdomos monopolinės energetikos įmonės jau seniai veikia Vyriausybės nekontroliuojamos, išsikėlusios sau vieną tikslą – didinti įmonių vertę. Tačiau Lietuvos žmonių lūkesčiai kitokie – užsitikrinti energijos tiekimą prieinamomis (įperkamomis) gyventojams ir konkurencingomis verslui kainomis.

Finansinės krizės metu energetikos įmonės skolinosi iš komercinių bankų, vien tam, kad galėtų mokėti dividendus Kubiliaus vyriausybei. Energetikos įmonės liko praskolintos, paimtas paskolas reikia grąžinti, todėl visiškai natūralu, kad jos atsiduria energijos vartotojų sąskaitose.

Energetikos įmonės  ir toliau nemažina savo apetito, skolinasi  šimtus milijonų,  reikia to ar nereikia kiša elektros laidus po žeme, masiškai įrenginėja išmaniuosius elektros skaitiklius taip didindamos mūsų sąskaitas už elektrą. Nei  valstybinis reguliuotojas (VERT), nei vyriausybė nepajėgi pažaboti valstybinių energetikų išlaidavimo.

Artimiausiu metu  energetikai  kėsinasi mus įkinkyti dar į vieną projektą – mūsų sąskaita statyti vėjo parką Baltijos jūroje, kuriam be didesnių diskusijų jau pritarė vyriausybė. Skaičiuojama, kad  šis  energetikų sumanymas kainuos  2,2 mlrd. eurų ir bus didžiausias energetinis projektas kada nors įgyvendintas Lietuvoje.  Elektros energijos vartotojų paramą jam planuojama  skirti 15 metų laikotarpiui. Elektros vartotojai privalės apmokėti ir parko  prijungimo sąnaudas –  345 mln. eurų. Vyriausybei nemotais, kad Europoje tokius projektus be vartotojų paramos įgyvendina privačios kompanijos ir dar valstybei primoka už galimybę investuoti ir prekiauti elektra.

Energetikos sektoriuje įsitvirtino užsienio įmonės, kurių asmeniškai nevengė proteguoti pati Prezidentė, tokios kaip suomių „Fortum“, norvegų „Hoegh LNG Ltd“, registruota Bermudų ofšore su laivu „Independence,“ „Statoil.“  Į kurių rankas dešimtmečiams buvo atiduoti Lietuvos energijos vartotojai.

Atliekų deginimo įmonė „Fortum Klaipėda“ buvo apdovanota įvairiausiomis privilegijomis, gavo net vartotojų finansuojamą elektros tarifą, kuris keletą kartų viršija elektros rinkos kainą. Artimiausiu metu ir Kaune vietinį biokurą išstums „Fortum“ deginamos atliekos, už kurių sudeginimą mokėsime tiek, kiek paprašys suomių kompanija. Valstybiniai lobistai viliasi, jog, pasikeitus valdžiai, pavyks Seime susitarti ir dėl atliekų importo. Juk atliekos mafijos biznis ne tik Italijoje.

Nenorima pripažinti, jog atliekų deginimas yra praeities technologija, visame pasaulyje šiandien įgyvendinami žiedinės ekonomikos tikslai. Atliekų tvarkymo srityje ES prioritetą teikia rūšiavimui ir perdirbimui. Tačiau aukščiausio valstybinio lobizmo dėka, 20 metų būsime įkinkyti į „Fortum“ jungą.

Atliekų deginimas tikrai nėra kosminės technologijos ir pati valstybė, ar mūsų verslas sėkmingai galėjo šias sritis vystyti. Kokia nauda mums, kaip valstybei, į pelningiausias monopolines sritis įsileisti užsienio kapitalą, net valstybinį, ir stebėti, kaip jis negailestingai tvarkosi Lietuvoje ir sėkmingai išveža mūsų pinigus, kuriais galėtume papildyti nacionalinį biudžetą, ar bent jau užkamšyti jo skyles?

Visuomenė sensta, o mūsų valstybės pinigai sėkmingai keliauja į tokių kompanijų kaip suomių „Fortum“, ar norvegų „Hoegh LNG Limited“, „Statoil“ kišenes, o jose „ganosi“ skandinavų pensijų fondai.

Energetinis skurdas nėra pačių gyventojų problema, tai visos valstybės problema. Šis itin opus klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant ne tik todėl, kad tą daryti įpareigoja ES direktyvos, bet ir todėl, kad joks save gerbiančios valstybės pilietis neturėtų rinktis, ar jam apmokėti sąskaitą už šildymą, ar nusipirkti maisto.