Socialinės apsaugos ir darbo ministerija žada, kad artimiausiu metu pensijos augs ir 2024 m. sudarys 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Esą augimas bus toks reikšmingas, kad tai bus tikras proveržis senjorų gyvenimo gerinime ir skurdo mažinime – jis, ministerijos paskaičiavimais, iki 2022 m. sumažės iki 25 proc. Be jokios abejonės, gerai, kad Vyriausybė savo planuose nepamiršta pagyvenusių žmonių, tik, deja, drastiškai kylant šildymo, elektros bei maisto kainoms, žadamas padidėjimas jokio proveržio skurdo mažinime nepadarys. Panašu, kad pensijų padidėjimo senjorai nė nepajus, nes jau netrukus gaus dvigubai didesnes sąskaitas už šildymą, o ekspertai skaičiuoja, kad sausio mėnesį šalyje infliacija pasieks 6-7 proc.
Pagal ministerijos pasiūlymą, pensijos labiausiai didėti turėtų tiems, kurie turi mažą stažą, tačiau pensijų didinimas numatomas per tris metus, o kainos rekordiniais tempais kyla jau dabar. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymas net teoriškai iš skurdo išsikapstyti nepadės ir reikiamo stažo nesukaupusių ir senatvinę šalpos pensiją gaunančių senjorų, nes pensijų didinimas orientuotas į stažą, nors ne visi turėjo galimybę jį sukaupti.
Didžiausias skurdo rizikos lygis 2020 m. buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 36 proc. Vidutinė senatvės pensija jau ne vienerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą. Absoliučiame skurde šiandien gyvena net 40 tūkst. šalies pensininkų, kurių gaunamos pajamos neperžengia 257 eurų per mėnesį ribos. Pagal pensininkų gaunamas pajamas Europos Sąjungoje esame ketvirtoje vietoje nuo valstybių sąrašo pabaigos. Ir situacija net su „ambicingais“ Vyriausybės planais traukti senjorus iš skurdo nežada gerėti – pensija pagal planus turėtų didėti 14 eurų sparčiau negu numatyta įstatymuose, tačiau 122 proc. išaugus dujų ir 25 proc. išaugus biokuro kainoms, didžioji dalis šalies gyventojų gaus 30 proc. didesnes sąskaitas už šildymą, o Vilniaus, kuriame pagrinde šildoma dujomis, gyventojus už šildymą pasieks net iki 60 proc, didesnės sąskaitos. Be to, visame pasaulyje kylant žaliavų, energijos ir transporto kainoms neišvengiamai brangsta ir maistas – šiemet maisto produktai iš pigiausio krepšelio jau pabrango 20-50 proc. ir, panašu, tai toli gražu ne pabaiga.
Kai situacija valstybėje savo nestabilumu ir nuolat augančiomis kainomis primena bangų iš visų pusių daužomą laivą, ką reiškia po 3 metų žadamas pensijos susilyginimas su 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio? Visiškai nieko.
Tam, kad padėtumėme senjorams bei kitiems minimalias pajamas gaunantiems gyventojams išgyventi sunkiausią metą ir sulaukti kainų ir padėties šalies bei pasaulio ekonomikoje stabilizavimosi, reikalingi iš tiesų drąsūs ir ryžtingi žingsniai, apie kuriuos kalbame jau kurį laiką ir kuriuos esame įtvirtinę Darbo partijos programoje. Kitu atveju pasekmės gali būti labai liūdnos ir ne tik statistikos duomenyse – kur iš 4 vietos nuo pabaigos atsidursime paskutinėje pagal pensininkų gaunamas pajamas visoje ES, bet ir susidursime su rimtomis psichinės sveikatos bėdomis, smurto ar net dar labiau išaugusia savižudybių banga. Dar daugiau, galimai išaugs šešėlis. Ką tik pasirodžius naujausioms apklausoms, apie 20 proc. apklaustųjų teigia, kad jiems dažniau per pandemiją teko pirkti šešėlinių prekių dėl bandymo sutaupyti, tai reiškia, skurdo.
Iš tiesų reikšmingai padėti skurstantiems galime dviem keliais: pirmasis – per pagalbą mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, padedant jiems įsigyti būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelį. Tai galima daryti dviem būdais – mažinant pridėtinės vertės mokestį būtiniausiam prekių krepšeliui arba kuriant ir apmokant tam tikrą iš vietinių gamintojų sudarytą būtiniausių maisto produktų krepšelį, kuris tenkintų bent minimalius mėnesinius jautriausių visuomenės grupių poreikius. Remiantis antruoju būdu būtų ne tik padedama skurstantiems, bet ir skatinami vietiniai gamintojai.
Antrasis kelias – amortizuoti kainų šuolį ir reguliuoti energijos kainas per šildymo bei elektros pridėtinės vertės mokesčio sumažinimą buitiniams vartotojams bent metams, kol rinkoje stabilizuosis padėtis. Taip pat skubiai reikėtų mažinti energetinį skurdą ir peržiūrėti valstybinių energetikos įmonių pelną bei perteklines investicijas, nes dar vienoje ES statistikoje esame „apačios“ lyderiai – Lietuva yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių ES šalių.
Valstybės valdomos energetikos įmonės veikia siekdamos ne užtikrinti energijos tiekimą įperkamomis kainomis gyventojams, o išsikėlusios sau tikslą didinti įmonių vertę ir tai itin skaudžiai atsiliepia mažiausias pajamas gaunantiems šalies gyventojams.
Senjorų bei kitų visuomenės grupių skurdas Lietuvoje nėra jų pačių problema – tai visos valstybės problema ir skaudulys, kurį spręsti būdų yra, tačiau trūksta pasiryžimo ar politinės valios. Ir kol gyventojai turi rinktis ar pirkti maistą, ar apmokėti sąskaitas, nežinau, kokie darbai ir prioritetai Vyriausybei gali būti svarbesni už pagalbą skurstantiems savo žmonėms.
Partija