Lietuva yra karo padėtyje. Karo su nematomu, tačiau labai pavojingu priešu. Karo, kuriame mes jau patyrėme pirmąją auką.Tokioje situacijoje neatleistina, kad Parlamentas – Lietuvos žmonių atstovai – pirmasis pabėga iš mūšio lauko, karantinuodamas ne tik save, bet ir demokratiją, parlamentinę kontrolę ir įstatymų leidybą.
Kokios pagarbos ir pasitikėjimo galime laukti iš rinkėjų, jei pavojaus akivaizdoje metame darbą, kuriam buvome išrinkti? Negi tik tiek tegali Seimas? Negi taip save ir kolegas mato Seimo vadovybė, frakcijų vadovai, bijantys, kad parlamentas tęs darbą?
Susidaro įspūdis, kad ir nepaprastosios padėties neskubama skelbti ar net apie ją diskutuoti dėl vienos paprastos priežasties – įvedus nepaprastąją padėtį Seimas įgautų teisę ir pareigą atlikti Vyriausybės parlamentinę kontrolę. Šiandien, matyt, paprasčiau pasiųsti Seimą į karantiną. Juo labiau, kad viruso įbauginti parlamentarai mato save kaip padidintos rizikos grupę ir noriai užsibarikaduoja namie toliau nuo problemų.
Tačiau tiesa tokia - funkcionuojantis, produktyviai dirbantis ir savo pareigas atliekantis Seimas valstybei šiandien yra reikalingesnis nei bet kada.
Visų pirma, yra įstatymai, kurių nepriėmus Seime, kova su virusu bus pasmerkta pralaimėjimui. Pavyzdžiui, be Administracinės teisės pažeidimo kodekso pataisų, numatančių ženkliai didesnes baudas karantino taisyklių pažeidėjams, kova su virusu bus pasmerkta pralaimėjimui. O kur dar sąlygų medikams gerinimo klausimai, priemonės padėti sukrėstai ekonomikai ir kiti be galo svarbūs darbai, kurių, būdami namuose, ant savo sofų, tikrai neišspręsime...
Seimas privalo apsispręsti ir dėl svarbių valstybei pareigūnų – nuo Konstitucinio Teismo teisėjų iki VSD vadovo. Valstybė negali tapti baimės apimto Parlamento įkaite.
Galų gale Seimas privalo užtikrinti ir parlamentinę Vyriausybės veiksmų kontrolę. Šiandien tiek tautos atstovai, tiek jų rinkėjai tik iš žiniasklaidos gali sužinoti, kaip esame pasiruošę atremti krizės iššūkį. Į mus kasdien kreipiasi pavojuje atsidūrę medikai, o portaluose skaitome neretai vienas kitam prieštaraujančius skaičius, kiek turime reagentų testams ir apsaugos priemonių medikams.
Kasdien sulaukiame žmonių pranešimų apie neteisėtus atleidimus ar varymus nemokamų atostogų ir neturime jokių galimybių su šiomis problemomis kreiptis į ministrus.
Ne, Seimo nariai neturi spręsti, kaip įgyvendinti karantiną ar kokius vaistus reikia pirkti. Tačiau mes turime pareigą paklausti Vyriausybės, kodėl stringa vieni ar kiti darbai.
Suprantu kolegų baimę, suprantu ir tai, kad susirgus vienam Seimo nariui, turėtų izoliuotis dešimtys su juo bendravusių parlamentarų.
Tačiau Seimas tikrai gali patobulinti Statutą ir numatyti nuotolinio balsavimo ir diskusijų galimybę. Šiandien, kai pasaulis susiduria su didžiausia pandemija per pastaruosius 100 metų, taip dirba ne vienos valstybės parlamentas.
Nebūkime bailiai, neuždarykime į karantiną demokratijos. Dirbkime darbą, kuriam esame išrinkti.
Skelbkime, kaip ir daugelis kitų ūkio subjektų, prastovą. Parlamentinės kontrolės, įstatymų leidybos, atsakomybės prieš tautą prastovą.
Partija