V. Jukna: Lietuvos ūkininkai turi būti stipriau ginami

Apie šių dienų Lietuvos ūkininkų aktualijas ir Europos Sąjungos institucijų požiūrį į bendradarbiavimą su Lietuvos žemdirbiais kalbiname ilgametį Darbo partijos narį, buvusį LR žemės ūkio ministrą, profesorių Vigilijų JUKNĄ. 

– Kaip save pristatytumėte tiems, kurie jūsų nepažįsta?
– Esu Vigilijus Jukna, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, mokslinio centro vadovas. Visa savo profesine veikla esu susijęs su žemės ūkiu. 2012–2014 metais dirbau Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru. 2013 metais, Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, buvau visos Europos Sąjungos Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybos pirmininku. Na, o dabar ir toliau tęsiu savo akademinę profesinę karjerą, daug bendrauju su žemdirbiais, vykdau įvairius mokymus, taip pat aktyviai dalyvauju politikoje. Esu Darbo partijos pirmininko pavaduotojas, partijos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

– Jūs dėstėte Danijos, Švedijos, Bulgarijos, Lenkijos ir kituose universitetuose, esate daugelio mokslinių draugijų ir komitetų narys, taip pat aktyviai vykdote profesinę karjerą Lietuvoje. Ar visa tai jums padeda politikoje?
– Manau, kad tikrai padeda. Bendradarbiavimas su užsienio kolegomis leidžia geriau pažinti užsienio šalių žemės ūkį, jo problemas ir sužinoti būdus, kaip jos yra sprendžiamos. Aktyviai dirbdamas pedagoginėje-mokslinėje žemės ūkio srityje, dėstydamas studentams, jaučiu ūkininkų pulsą, girdžiu jų problemas. Buvimas šalia ūkininkų man leidžia neatitrūkti nuo realybės ir nuo pagrindinių problemų, kurios šiandien egzistuoja žemės ūkio ir ypač gyvulininkystės sektoriuose. 

– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Europos Parlamentą?
– Todėl, kad puikiai žinau, kaip veikia visa Europos Sąjungos institucijų sistema. Žinau, kaip reikia dirbti, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Kaip minėjau, buvau Europos Sąjungos Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybos pirmininku, todėl teko daug dirbti su Europos Parlamentu ir Europos Komisija, kad būtų rastas kompromisas ir priimti geriausi žemės ūkio sprendimai. Pirmininkavimo metu Lietuva pasiekė vieną svarbiausių savo pirmininkavimo tikslų – bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos teisės aktų ir Pereinamųjų BŽŪP nuostatų 2014 metams reglamento patvirtinimą. Taigi nuo 2014 iki 2020 metų visa Europa vadovaujasi mūsų patvirtintu paketu. 

– Kai buvote žemės ūkio ministru, matėte ūkininkų problemas. Iš Europos perspektyvų, kokios problemos kamuoja mūsų ūkininkus?
– Pirmiausia reikėtų spręsti nevienodų ūkininkavimo sąlygų problemą, kuria yra diskriminuojamos tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams. Mano minimos išmokos yra gerokai mažesnės negu Europos vidurkis. Dar 2013 metais Europos Vadovų Taryboje buvo sutarta, kad 2019 metais tiesioginės išmokos pasieks 190 eurų už hektarą, tačiau dabar jos sudaro kiek mažiau nei 170 eurų už hektarą. Tuo metu Europos Sąjungos vidutinės tiesioginės išmokos yra apie 260 Eur už hektarą. Tai reiškia, kad mūsų ūkininkams sunku konkuruoti bendroje erdvėje. Europos Parlamentui reikia dėti dideles pastangas, kad išmokos mūsų žemdirbiams didėtų ir jie jaustųsi lygiaverčiai Europos Sąjungoje. Lietuvos ūkininkai turi būti stipriau ginami.

– Ar tai nėra per didelė ambicija? Ar tai tikrai gali būti realu?
– Na, reikia tęsti jau pradėtus darbus, nes viskas tampa realu, kai yra kryptingai ir nuosekliai dirbama. Subūrus kitų valstybių palaikymą, bendrai dirbant su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir konsoliduojant kitas institucijas, tikrai galima pasiekti daug. Žinoma, jei darbai prasideda tik prieš pat rinkimus, dalijant tuščius pažadus, tada ambicijos būna nepamatuotos. Galiu pateikti vieną pavyzdį, ką man pavyko pasiekti dirbant žemės ūkio ministru. Kai Lietuva 2004 metais įstojo į Europos Sąjungą, nustatytas pereinamasis laikotarpis, kai buvo galima kompensuoti įsigyjamų veislinių gyvulių išlaidų dalį iš nacionalinio biudžeto lėšų. Nuo 2007 iki 2014 metų šios galimybės nebuvo ir visi tvirtindavo, kad to daryti neleidžia Europos Sąjunga, Europos Komisija ir t. t. Bet man aktyviai dirbant su šia problema per metus – nuo 2013 iki 2014 metų, pasisekė įtikinti ir Europos Komisiją, ir valstybes nares, kurios prieštaravo šiai paramai. Nuo 2015 metų Lietuva gavo teisę remti ūkininkus įsigyjant veislinius gyvulius. Ir tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad nuoseklus, argumentais paremtas, konsoliduojantis darbas gali pasiekti tikrai aukštų rezultatų. – Kokių sprendimų ūkininkams reikia iš Europos institucijų?
– Manau, kad svarbu yra ne tik išmokos, bet ir rinkos apsauga dėl produkcijos iš trečiųjų šalių. Praėjusiais metais buvo leista iš trečiųjų šalių įvežti grikių, kitų grūdinių kultūrų, dėl to Lietuvos ūkininkai, auginantys tokias pat kultūras, jaučia nuosmukį. Mūsų tikslas – apsaugoti rinką nuo nekokybiškų produktų iš trečiųjų šalių. Šiuo metu taip pat labai svarbu, kad ūkininkai įgautų didesnes derybines galias ir jų dalis galutinėje produkto kainoje būtų didesnė.

– Ar galima teigti, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente nesiima visų priemonių, kad Lietuvos ūkininkams būtų sukurtos kuo geresnės ūkininkavimo ir prekybos sąlygos?
– Na, negaliu sakyti, kad jie visiškai nieko nedaro. Tikrai yra aktyviai veikiančių ir nuoširdžiai dirbančių Lietuvos labui. Vis dėlto yra daromi pavieniai darbai, bet nėra bendros krypties, nėra bendros taktikos ir strategijos. Dabar periodiškai: vieni dėl vieno klausimo, kiti dėl kito klausimo, tačiau nėra vieno kumščio, kuris nuolat kovotų dėl aktualiausių problemų. Nėra ir pakankamo bendradarbiavimo ir iniciatyvų iš prezidentės, Lietuvos Vyriausybės.
Na, iš kitos pusės, Lietuvos žemės ūkis gauna daug paramos iš Europos Sąjungos, be jos mūsų žemės ūkis šiuo metu nebūtų toks modernus.