Tegul širdys nejaučia vienatvės
ir lietaus ašaroto prie gatvės…
nes lig šiol per mokyklinį dangų
vedat mus pasiėmę už rankų...

Darbo partijos Pagėgių skyriaus akcija „Vėl rugsėjo pirmoji“, pradėta prieštrejetą metų šią rugsėjo pirmąją nenutilo. Skyriaus pirmininko įsteigtosdovanėlės pradžiugino dar didesnį buvusių pedagogų būrį, buvusių, nes prieškelias dešimtis metų šie mokytojai pasiliko užtarnauto poilsio kasdienybėje irrugsėjo pirmosios skambučiai jiems suaidi tik būtuoju laiku.

Darbo partijos Pagėgių skyriaus aktyvas šiemet vėl sveikino mokytojus, kurievos ne 50 metų atidavę savo profesijai, šiandien, paskendę kasdienybės rutinojebuvosusitaikę su mintimi, kad rugsėjo pirmoji jiems jau užverstas knygos lapas.

Pagėgių skyriaus aktyvui tapo tradicijasveikinti daug metų pedagogo profesijaiatidavusius mokytojus ir tuos, kurie prisimenami, ir tuos, kurie pilna tųžodžių prasme – pamiršti.

Aplankytų mokytojų ratas šiemet gausiai prasiplėtė, todėl vos tik aplankius buvusiusmokytojus, pirmiausiai įsižiebė nuostaba, kad kažkas dar prisimena.Posveikinimo su rugsėjo pirmosios švente džiaugsmo ašaros nuriedėjo ne tikbuvusiems mokytojams, bet ir patiems partiečiams.

Atokaus Pagėgių savivaldybės kaimo moteris, net 44 metus save dalinusimokiniams tarsi paprastą eilinę dieną savo darže triūsė ir džiaugėsi rudensgėrybėmis. Kai pasveikintos ilgametės pedagogės veide pasirodė didžiulėnuostaba, kai prisiminė, kad šiandien rugsėjo pirmoji, ji tik šluostėsidžiaugsmo ašaras ir negalėjo atsistebėti, kad ją dar prisimena. Ir vis dėkojonegalėdama atsistebėti. O kaip norėjosi pasakyti, kad mes savo mokytojųnepamirštame, tik visiems gerklėje strigo kažkas keisto, patoso puokštėjesusimaišiusio su nuoskauda, kad žmogus reikalingas kol reikalingas.

Ar tai būtų rudenės astro žiedas, ar žodžiai ačiū, kad esate, šią dieną patididžiausia dovana, kurią galime padovanoti tiems kas mokė pirmųjų raidžių,pirmųjų žodžių, tiems kas iš mokyklos suolo, braukdami ašaras, mus išlydėjo įgyvenimo kelią. Juk tai taip nesunku, svarbiausia – nepamiršti, kad mes visiesame žmonės, todėl norisi pakviesti nežinomo poeto žodžiais:

 Mes rūkas, plaukiantis upe,
 tiktai pašaukit - atsgręšim