Ar pamenate, kaip visi politikai trimitavo, kad priėmus Fizinių asmenų bankroto įstatymą sumažės „sulaužytų“ gyvenimų, nes beviltiškai įsiskolinę ir neplanuotai pajamas praradę žmonės galės paskelbti bankrotą, iš turimo turto susimokėti skolas ir pradėti gyvenimą iš naujo? Norėta kuo geriau, o atsitiko kaip visada.
2012-aisiais priimtas įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 dieną. Ir jau pirmaisiais mėnesiais išryškėjo jo spragos. Taip, kaip ir žadėta, skolininkai gali lengviau atsipūsti, nes atsikratyti skolų našta yra gerokai lengviau nei iki tol. Tačiau dabar „laužomi“ niekuo dėtų žmonių gyvenimai.
Savo teiginį iliustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Vienas žmogus (pavadinkime jį ponu Petru, nes tikrojo vardo atskleisti jis nenorėjo) pasiėmė 10 tūkst. litų vartojimo paskolą. Didžiąją dalį paskolos jis ketino išleisti avarinės būklės stogo remontui. Tam reikalui pasisamdė kitą žmogų. Šis, pasiėmęs pinigus, darbo nė nepradėjo. O paskui paaiškėjo, kad jis pasiskelbė savo, kaip fizinio asmens, bankrotą.
Ponas Petras pernelyg galvos sau nesuko. Manė, kad bankroto metu išvaržius pažado netesėtojo turtą, skolą atsiims ir galės pasamdyti kitą meistrą. Tačiau pasirodė, kad pirmasis „meistras“ buvo skolingas ne tik jam, bet ir daugybei kitų žmonių. O svarbiausia – skolingas bankui, o už paskolą įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą. Ir čia ponas Petras sužinojo, kad kreditorių eilėje stovi taip toli, jog jam savo pinigus atgauti neįmanoma: pirmoje vietoje yra bankas, nes kreditorių reikalavimai, kurių įvykdymas užtikrintas įkeičiant turtą, iš tokio turto tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių reikalavimai.
Jei bankrutuojantis asmuo su bėdomis susidūrė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, tai pateisinama. Tačiau šiuo minėtu atveju įstatymo spragos sugadino niekuo dėto žmogaus, pono Petro, gyvenimą. Jis liko ir su kiauru stogu, ir dar skolingas bankui.
Negana to, įstatymas numato, kad fizinis asmuo turi teisę bankrutuoti ne vieną kartą per gyvenimą, o kur kas dažniau: po 10 metų jis ir vėl gali daryti tą patį. Ir vėl „ant ledo“ palikti niekuo dėtus žmones. O dar baisiau, kad nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymo pataisa pagal kurią bankroto procedūra sutrumpinta nuo 5 iki 3 metų.
Nežinantiems, ką tai reiškia, reikia trumpai paaiškinti. Iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, sustabdomas jo prievolių vykdymas, sustabdomas delspinigių skaičiavimas, draudžiamas disponavimas turtu bei ribojamas naudojimasis savomis pajamomis. Bankrutuojančiam asmeniui atidaroma speciali sąskaita per kurią vyksta atsiskaitymai su kreditoriais. Taip bankrutuojantysis privalėdavo gyventi 5 metus, o pagal naujas pataisas – 3. Tad tikimybė, kad bus atsiskaityta ne tik su bankais, bet ir su kreditoriais eilės gale, kurie irgi įstumti į beviltišką situaciją, dar labiau sumažėja.
Beje, įstatymas reglamentuoja sąžiningo fizinio asmens bankroto procesą. Kitaip tariant, jei nemokumas yra nusikalstamos veikos ar piktnaudžiavimo pasekmė, bankroto bylą teismas gali atsisakyti kelti, o jei nesąžiningi veiksmai paaiškėjo jau iškėlus bankroto bylą, ją galima nutraukti. Tačiau šioje publikacijoje minėtu atveju jokios nusikalstamos veikos, piktnaudžiavimo teismas nenustatė. Neva asmuo tapo nemokus dėl įsiskolinimo bankui ir pajamų sumažėjimo. Bet ar nuo to lengviau žmogui, likusiam kiauru namo stogu ir dar su skola? Ir tokių atvejų tikrai yra ne vienas, todėl gal vis tik eilinius žmogelius verta kreditorių eilėje pastatyti aukščiau už bankus? Bet Lietuvoje bankai visada turi išskirtinę padėtį. Bent jau lyginant su paprastais žmonėmis.
Gitana Markovičienė, Darbo partijos Kauno m. skyriaus narė, ekonomistė