Akivaizdu, kad šie rinkimai Darbo partijai buvo nesėkmingi ir šią akimirką svarbiausia yra atsakyti į klausimus, kodėl taip nutiko ir kas laukia partijos ateityje? Iš karto noriu pasakyti, kad nepaisant visko – Darbo partijos ateitimi tikiu.
Galbūt daugeliui kilo klausimas, kodėl nusprendžiau atsistatydinti po pirmojo rinkimų turo, nelaukdamas antrojo rezultatų? Turiu pasakyti, kad man būtų nesuvokiamas kitoks politinės partijos pirmininko elgesys. Jaučiausi ir jaučiuosi visiškai atsakingas už tokį rinkimų rezultatą. Galbūt kažkam neįprasta matyti, kaip Lietuvoje kas nors iš karto ir be užuolankų prisiima atsakomybę, bet, mano manymu, tai – vakarietiškos politinės kultūros bruožas ir norėčiau, kad ir mūsų šalyje jis taptų norma.
Ar reikėjo palaukti antrojo turo rezultatų? Galbūt. Tačiau daugiamandatės rezultatai bet kokiu atveju išliktų netenkinantys ir mano sprendimas būtų toks pat – prisiimti pilną politinę atsakomybę ir pasitraukti. Todėl savo pasitraukimą matau, kaip sąžiningą veiksmą prieš kolegas ir visus balsavusius už Darbo partiją. Bet koks mano delsimas būtų buvęs traktuojamas kaip baimė prisiimti atsakomybę ar mėginimas išsaugoti pirmininko kėdę.
Nepaisant to, linkiu kuo didžiausios sėkmės Darbo partijos kandidatams antrajame rinkimų ture, aktyviai agituoju visus už juos balsuoti.
Tenka pripažinti, kad politinių konkurentų veiksmai siekiant sumenkinti Darbo partiją, jos narius, parodyti ją kaip nuolat turinčią problemų su teisėsauga, nesugebančią priimti svarbių sprendimų ir t.t. buvo efektyvesni, nei bet kokie mūsų veiksmai tai paneigti bei su tuo kovoti. Aš, kaip pirmininkas, ir visa partijos vadovybė bet kuria pasitaikiusia proga gynėme atstovaujamos organizacijos garbę ir orumą. Galbūt reikėjo tai daryti aštriau, dar agresyviau kovoti prieš kiekvieną, besistengiantį nepelnytai menkinti partiją ir jos narius, nes šiandien akivaizdu, kad ta nesiliaujanti patyčių lavina padarė savo darbą.
Žiniasklaidos ir konkurentų pastangų dėka kiekvienas Darbo partijos veiksmas buvo prilyginamas vos ne tėvynės išdavystei. Net gramatinė klaida žodyje buvo pateikiama kaip didžiausias nekompetencijos pavyzdys. Nors bet kuris, turintis galvą ant pečių, puikiai suvokė, kad ne paskira raidė lemia politiko sprendimus Seime, ministerijoje ar kitose institucijose. Ne tai rodo, kaip vykdomi partijos duoti pažadai rinkėjams, kaip yra atstovaujami jų interesai. Tačiau pūsti skandalą lygioje vietoje buvo svarbiau, negu skirti laiką iš tiesų rimtoms diskusijoms ir sprendimams, kurie būtų naudingi šaliai.
Gaila, bet nepaskutinėje vietoje liko ir teisėsaugos vaidmuo. Vasario mėnesį teismas tarė žodį, kad daugiau nei dešimtmetį besitęsianti byla – tai netvarkingai vesta partijos buhalterija. Tačiau vos baigėsi vienas procesas, netrukus buvo užsuktas kitas – išgalvotos pažymos ir istorijos apie generalinio prokuroro skyrimo eigą, apie nebūtas įtakas priimant vienus ar kitus sprendimus, apie žiniasklaidos suteiktas nuolaidas reklamai, kurios buvo prilygintos kyšiui. Neabejoju, kad visos partijos gavo vienokias ar kitokias nuolaidas, visų partijų rinkimų štabų vadovai susitikinėjo su žiniasklaidos atstovais ir derėjosi. Kokioje šiandien stadijoje ta byla? Niekas nežino. Turbūt užstrigo, kaip ir daugelis kitų, bet žala rinkimams padaryta. Panašu, kad tai ir tebuvo pagrindinis tikslas.
Išorinės priežastys svarbios, bet neigti, kad kalta tik aplinka – naivu. Ar Darbo partija buvo tobula ir nedarė klaidų? Žinoma ne. Visos partijos yra padariusios klaidingų pasirinkimų skiriant į tam tikras pareigas vienus ar kitus žmones, priimant vienus ar kitus sprendimus, balsuojant vienu ar kitu klausimu Seime. Bet kuri partija, kuri stengiasi save pavaizduoti kaip neklystančią – sako netiesą.
Galbūt netinkamai pasirinkome rinkimų strategiją, padarėme klaidų formuodami kadrų politiką, nesugebėjome visuomet laiku reaguoti į metamus išgalvotus ar realius kaltinimus bei efektyviai gesinti kilusias krizes. Galima būtų dar ilgai vardinti, bet tam turi būti vieta ir laikas. Greitai įvyks Darbo partijos tarybos suvažiavimas, kuriame tikrai skirsime pakankamai laiko diskusijai apie netinkamus sprendimus. Tai ypač svarbu padaryti dėl partijos ir jos narių ateities, kuria aš besąlygiškai tikiu.
Gyvenimas išmokė, kad kiekviena nesėkmė yra ir galimybė. Tačiau galimybės atsiveria tik tuomet, jeigu pasimokai iš nesėkmės. Rinkimų rezultatai rodo akivaizdų dalyką – Darbo partijai reikia atsinaujinimo, susitelkimo, reikia rimto persitvarkymo iš pagrindų. Tai yra didžiulė galimybė, antras šansas, kuris toli gražu pasitaiko ne kiekvienai partijai, ne kiekvienai organizacijai.
Darbo partija turi tūkstančius narių visoje Lietuvoje, partijos skyriai veikia kiekviename rajone, aktyvių žmonių tikrai netrūksta: mačiau, kaip uoliai jie dirbo rinkimų metu, nepaisant amžiaus, užimamų pareigų. Tai didelė vertybė, kuria aš labai džiaugiuosi ir dėkoju visiems dirbusiems. Partija turi stiprius pamatus, bet reikia rimtos renovacijos.
Politinis partijos gyvenimas neturi pasibaigti viena nesėkme. Tai yra išbandymų metas, kurį turime atlaikyti - anksčiau ar vėliau taip nutinka visoms organizacijoms.
Laukiu gruodžio mėnesio, kuomet turėtų įvykti naujojo pirmininko rinkimai, nes tikiu Darbo partijos ateitimi ir esu pasirengęs dirbti su naujai suformuota komanda, kad partija atsigautų po krizės, sustiprėtų ir pasiruoštų naujiems politiniams iššūkiams.
Partija