Rinkimai yra išties stebuklų metas, tik pastarasis valstiečių-žaliųjų lyderių susipainiojimas vertybėse, programinėse nuostatose ir asmeninėje nuomonėje kelia nebe juoką, o rimtą problemą: kas dėsis Lietuvoje po rinkimų? Ir kiek dar politikams svarbios vertybės?
Vienų debatų metu, valstiečių-žaliųjų vienas iš lyderių Saulius Skvernelis garsiai ir nedviprasmiškai pasakė, kad pasisako už homoseksualų partnerystės instituto įteisinimą Lietuvoje. Viskas lyg ir gerai, kiekvienas politikas turi ir netgi privalo turėti savo nuomonę tokiu svarbiu vertybiniu klausimu, kaip požiūris į tradicinę šeimą. Kadangi S. Skvernelis yra valstiečių rinkiminio sąrašo lyderis, normalu manyti, kad tai yra ir partijos pozicija, o į būsimus Premjerus siūlomas buvęs ministras, gavęs rinkėjų pasitikėjimą, partijos vardu imtų įgyvendinti savo sumanymus.
Ar gali demokratinėje valstybėje būti kitaip? Pasirodo, gali.
Po sąrašo lyderio pareiškimo, partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis puolė atsižegnoti nuo tokių kolegos pareiškimų ir jei bus įteisinta partnerystė tarp vyro ir moters, tą Europos Žmogaus Teisių Teisme išsikovos ir homoseksualai, tad partnerystės instituto visai nereikia. „Mūsų nuomone, tai dabar daroma tam, kad iš tikrųjų paskui sukurtų teisinę pasekmę, kad mus tiesiog verstų priiminėti sprendimus dėl vienos lyties šeimų“, – vienoje diskusijoje kalbėjo R. Karbauskis. Neseniai pristatytoje partijos programoje atrodo irgi pasisakoma už vyro ir moters santuoką, darnią šeimą. Tad kaip čia išeina? Partijos įkūrėjas, finansuotojas ir formalus vadovas prieš partnerystę, o sąrašo lyderis, būsimas Premjeras už? Tad kuriuo tikėti?
Galėtum numoti ranka ir pasakyti, kad tesiaiškina jie savo ideologinius skirtumus viduje, tačiau mane kaip pilietį neramina toks atsainus elgesys tokiu svarbiu vertybiniu klausimu. Jeigu Lietuvos žmonės klaidinami tyčia – jie privalo tai žinoti, jeigu tai nesusipratimas, nesusikalbėjimas, nesugebėjimas atskirti asmeninės nuomonės nuo partijos – mes vis tiek turime teisę tai žinoti.
Gal tik S. Skvernelis kaip naujokas politikoje turi kitokią nuomonę tarp valstiečių-žaliųjų? Pasirodo, irgi ne.
Kita partijos rinkiminio sąrašo lyderė buvusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė ne vieną kartą yra atvirai pasisakiusi už partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų įteisinimą Lietuvoje. Tiesa, kandidatė į Seimą kiek atsargesnė ir pažymėjo, kad „mokslininkai nustatė, kad visuomenėse, kur yra aukštas homofobijos lygis, tokiose šeimose augantys vaikai patiria pastebimą žalą socializacijai, savivertei, tapatybei. Tad vardan vaikų gerovės nerekomenduočiau to šiuo metu daryti Lietuvoje“. Jeigu dar politikė atskleistų, kaip įteisinus partnerystę tarp vienos lyties asmenų pavyktų užtikrinti, kad neprasidėtų reikalavimai dėl santuokos ir įsivaikinimo, būtų visai gerai.
O štai dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys, taip pat šiuo metu esantis valstiečių-žaliųjų rinkimų sąraše, dar birželio mėnesį pasirašė po piliečių kreipimusi į valdžią, kad būtų atšauktas leidimas organizuoti gėjų eitynes. Laiške buvo rašoma, kad „Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą“. Tarp pasirašiusių – dar vienas „valstietis“ – Eugenijus Jovaiša.
Tai kokia galų gale Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos partijos pozicija homoseksualų partnerystės, santuokos ir įsivaikinimo klausimais? Ar turime teisę tai žinoti? Ar laukti kas bus po rinkimų, kai vieną dieną atsibusime tokioje Lietuvoje, kurioje tradicinė šeima jau bus nebe šeima arba nebetradicinė.
Visada maniau, kad didelių moralinių, vertybinių pokyčių žmonėms, visuomenei valdžia negali „nuleisti“ iš viršaus ir per prievartą jų įgyvendinti.
Lietuva Europos kontekste šiuo klausimu nėra kažkokia atsilikėlė, kaip daug kas nori tai mums įteigti: santuokos leidžiamos tik Vakaruose, toje pačioje Vokietijoje – tik partnerystė, Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse – nei to, nei to. Ir neteko girdėti, kad Lenkija ar Slovakija būtų laikomos atsilikusiomis šalimis. Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vienalytės santuokos ar partnerystė – jokia žmogaus teisė ir kiekviena valstybė turi teisę nuspręsti, ar ji tai leidžia, ar ne.
Mano manymu, vienalyčių porų partnerystės įteisinimas – tik pirmas žingsnis. Akivaizdu, kad po to sektų santuokos ir įsivaikinimo įteisinimas, o tam nei aš, nei Darbo partija negalime pritarti. Ir galiu kalbėti partijos vardu, o ne išsisukinėti, kad tai tik „asmeninė“ nuomonė.
Partija