Partija

Š. Birutis: šalis donorė – ne savo noru, bet su savų pagalba

„Tėvynėje vos galą sudūrusi su galu – šiandien ji septynių grožio salonų savininkė Norvegijoje“, - tokiomis skambiomis frazėmis reklamuojama emigracija Lietuvoje. Marketingo kampanijos apie svetur augančius pinigų medžius mūsų valstybę įstūmė į sparčiausiai nykstančių pasaulio valstybių trejetuką. Tačiau, užuot sukūrus realų emigraciją stabdantį ir tautiečius tėvynėje pasilikti įkvepiantį planą, nuo skruostų nubraukiamos ašaros dėl nykstančios Lietuvos portreto, pamojuojama balta nosinaite išvykstantiems ir eilinį kartą skubama kurti DAR VIENĄ mūsų valstybės žaizdą gydančią darbo grupę.   

O tų darbo grupių, komisijų, komitetų ir kitų migraciją kuruojančių padalinių tokia gausybė, kad net ant dviejų rankų pirštų būtų sunku suskaičiuoti. Ir kaip jie patys nesusipainioja, kas už ką yra atsakingas? Vidaus reikalų ministerija „prisiėmė“ migracijos (išskyrus ekonominę) politiką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – integracijos politiką, Užsienio reikalų ministerija – vizų politiką, lietuvių grįžimo programą, Lietuvos darbo birža leidimus dirbti, Kultūros ministerija dalyvauja migrantų socialinės integracijos procese, nepamirškime ir Migracijos komisijos bei daugelio kitų, kurių pavadinimams surašyti prireiktų kelių popieriaus lapų. 

Ir kaip galime kalbėti apie stiprią migracijos politiką Lietuvoje, kai mūsų valstybės išlikimo klausimas išskaidomas į daugybę smulkių dalelių ir kone kiekvienai institucijai atiduota kuruoti mažą jo dalį. O kai kiekvienas padalinys dirba tik sau, žiūri tik savo interesų, akylai stebi, kur baigiasi jo kompetencijų ribos ir numeta klausimus į šalį vos tik jas galimai peržengus – nacionalinio lygmens klausimai taip ir lieka kabėti ore. Kaip liaudyje sakoma, kai auklių daug, tai vaikas be galvos. 

Migracijos valdymo srityje jau šiandien reikia daryti sprendimus ateičiai, nes kol kas šis klausimas dusinamas biurokratinio aparato sūkuryje. Todėl ir turime tokią apverktiną situaciją – jau 10 metų Lietuvoje emigracinis intensyvumas yra vienas aukščiausių Europoje, mūsų kraštą apleidžia jaunesni nei kitų ES šalių gyventojai, svetur geresnio gyvenimo ieškoti išvyksta žmonės su aukštuoju išsilavinimu ir kvalifikuoti darbininkai. Mes prarandame Lietuvos protus, jos ateitis išvažiuoja svetur. 

Neretai žmogus Lietuvoje pasigenda teisingumo ir pasirenka emigraciją. Visi jau seniai žino jos priežastis – per maži atlyginimai, sunkumai įsigyti būstą, nepatenkinama mokslo kokybė, prastos gyvenimo sąlygos. Emigracija yra daugelio ekonominių socialinių problemų pasekmė. Tai išvestinė problema, išplaukianti iš žmogaus santykio su valstybe, su darbdaviais, su jį supančia aplinka. 

Lietuvą gramzdinanti problema nesulaukia reikiamo dėmesio ir tinkamų sprendimų, todėl mūsų gyventojai kuriasi kitose šalyse ir dirba jų naudai.  Visi puikiai suprantame, kad valstybė į žmogų investuoja nuo pat gimimo, pradedant motinystės išmokomis jį auginančiai motinai, vėliau darželiais, mokyklomis ir baigiant studijomis, tačiau nemaža dalis gavusių diplomą, nusiperka bilietą į vieną pusę, įsilieja į kitos šalies gerovės kūrimą ir mokesčių mokėjimą. Ne tai valstybei, kuri šiam jaunuoliui parūpino išsilavinimą, suteikė kvalifikaciją, bet tai, kurioje jis mato atlyginimą bent su trimis nuliais. Mes tampame šalimi DONORE, kuri kitoms valstybėms rengia kvalifikuotą darbo jėgą.

Mūsų ligoninės tuštėja, trūksta gydytojų ir kito medicinos personalo. Jeigu medikas nusprendžia likti Lietuvoje ir čia ieškoti perspektyvų, tai jis daro didmiestyje. O regionai sparčiai sensta. Kas gydys mūsų tėvus, senelius? Reikalingi veiksmai ir pasiūlymai, kaip pertvarkyti esamą sistemą. Metas galvoti apie priemones, kurios skatintų gyventojus pasilikti tėvynėje ir čia kurti savo ateitį. Dabartinė sistema neveikia. Ją reikia atnaujinti. Galbūt vertėtų pradėti nuo mokslo, sukurti programas, kurios ką tik studijas baigusius žmones skatintų likti Lietuvoje, kurie galvotų ne apie darbo paieškas svetur, tačiau matytų perspektyvas čia, savo gimtinėje. Trūksta ekonominių paskatų, plano, motyvuojančio žmones pasilikti.

Tačiau ar egzistuoja Lietuvoje institucija, kuri teikia tokius pasiūlymus? Kuri apie aukštojo mokslo pertvarką galvotų kaip apie emigracijos stabdymo planą? Kas už tai atsakingas? Gal Sveikatos apsaugos ministerija? Nes dėl svetur išvykstančių medikų trūkumo prasidėjo ligoninių tuštėjimo metas. Švietimo ir mokslo ministerija? Darbo birža? O gal egzistuoja kokia nors institucija apie kurią mes nežinome?

Dėl emigracijos ne tik mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, tačiau išskiriamos šeimos – kiek istorijų girdėta, kad moteriai tenka likti vienai su mažais vaikais ir suktis buityje, kol vyras Norvegijoje bando uždirbti duonos kąsniui. Ir kaip dažnai vaikai turi augti su seneliais, nes negalėdami išlaikyti savo atžalų tėvai siunčia pinigus iš Anglijos? Dėl emigracijos prarandami socialiniai ryšiai, išsiskiria šeimos, vaikai turi gyventi be savo tėvų. O kiek šeimų atstumas paskatina užpildyti skyrybų dokumentus? O kas po to? Depresija, ligos, net savižudybės. Nors visi politikai nuolat raiškiai kartoja, kad šeima – vienas svarbiausių prioritetų, tačiau kur programa, kur aiškiai išdėstytos priemonės, kaip sukurti tokias sąlygas, kad tėvams nereikėtų auginti vaikų per atstumą? Kas rūpinasi, kad tokioms šeimoms būtų suteikta pagalba, konsultacija, rodomas dėmesys ir rūpestis? Kokia ministerija, kokia institucija? O gal ir vėl turime pasidairyti po biurokratijos koridorius, kad surastume įstaigą, kurios kompetencijoms priklauso šie klausimai?  

Bet net ir kilus norui sugrįžti į tėvynę, čia auginti savo vaikus ir atkurti prarastus ryšius su giminėmis ir draugais, kas padeda šiems iš darbo rinkos iškritusiems mūsų piliečiams? Lietuvių grįžimo programos klausimai priskiriami Užsienio reikalų ministerijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai integracijos politika, įdarbinimo klausimai priskiriami ir Darbo biržai. Tačiau ar šios institucijos derina veiksmus tarpusavyje? Ar bendradarbiaujama sprendžiant emigrantų integravimo į Lietuvos darbo rinką klausimus? Keistai atrodo ir tai, kad URM priskiriama lietuvių grįžimo programa. Juk tai institucija, turinti rūpintis, kad diplomatinėmis priemonėmis būtų užtikrintas valstybės suverenitetas ir saugumas. 

Taigi, kalbant apie migracijos politiką Lietuvoje kyla daugiau klausimų nei galima rasti atsakymų. Komitetai, komisijos ir po dalelytę migracijos problemų pasiėmusios ministerijos mato tik tai, kas dedasi jų panosėje. Ypač šiandien, kai kasmet emigruoja dešimtys tūkstančių gyventojų reikia šiuos klausimus spręsti, o ne laidoti biurokratijos aparate. 

Kol kas veikiama ne ta kryptimi, nes vietoje plano, kaip uždaryti Migracijos departamentą, galbūt, reikėtų pagalvoti apie Migracijos ministeriją. Brangu? Neveikimo pasekmės tikrai brangesnės. Manau, kad iš visų ministerijų ar įstaigų, kurios po trupinėlį rūpinasi migracijos klausimais, surinkus jau dirbančius žmones į vieną komandą, nedidinant finansavimo – rezultatai būtų visiškai kitokie. Viena institucija ir būtų atsakinga už migracijos politiką, apimančią socialinius, teisinius, integravimo, įdarbinimo, finansinius, būsto, kultūrinius, vaikų globos ir visus kitus klausimus. Esu įsitikinęs, kad laikas, kai tokia institucija bus sukurta ateis, tačiau šiandien laiko laukti jau nebėra – reikia veikti. 

Šarūnas Birutis, l.e.p. Darbo partijos pirmininkas