Partija

Š. Birutis: nukonkuruoti regionai: kai rūpi Lietuva, bet, regis, ne visa

Apie emigraciją garsiai kalbama ir nuolat pabrėžiama jos žala ateities kartoms bei valstybei. Tačiau greta šios smarkiai apleistos žaizdos egzistuoja ir kita problema - vidinė migracija, kuriai skiriama kur kas mažiau dėmesio, tačiau ji peršti ir skauda taip pat smarkiai. Kol Vilnius pučiasi, o Kaunas tampa vis populiaresne kryptimi naujakuriams ir studentams, regionai tuštėja, o didmiesčiais laikomiems Šiauliams ir Panevėžiui gresia perimti užmirštos provincijos statusą.  Neneigiu ir neabejoju, kad Vilniaus-Kauno megapolį reikia stiprinti, ruošiant globalios ir regioninės konkurencijos varžyboms, tačiau neturime pamiršti, kad greta šių klestinčių didmiesčių egzistuoja ir rajonai. 

Nuolat kalbama apie regionų plėtrą, apie jų konkurencingumo didinimą ir atgaivinimą, tačiau miestų (net ne miestelių) su pustuštėmis sodybomis tik daugėja.  Akivaizdu, kad priemonės, kurių buvo imtasi iki šiol, o gal tik bandoma įteigti, kad politika šiuo atžvilgiu buvo vykdoma, neveikia. Mat, jeigu randama pinigų regionams gaivinti, juose užsimanoma pastatyti tūkstantinę minią talpinančią areną, įspūdingą baseiną ar milžiniškus nuotėkų valymo įrenginius. Gyvenvietes būtina vystyti, turime sudaryti visas sąlygas, kad vaikai turėtų kur mokytis plaukti, jaunimas pramogauti, tačiau statomi kompleksai turi atitikti vietinių gyventojų poreikius, jų skaičių, turi būti sukurta aiški ir veikianti strategija. 

Nuo didmiesčių nutolusiems rajonams gaivinti pinigų tikrai skiriama, tačiau trūksta dialogo tarp savivaldybių atstovų. Kiekvienas regionas nori gauti kuo daugiau lėšų, kurias galėtų panaudoti įvairių kompleksų statyboms. Vyksta „paklodės tampymas“, bandymas atsiriekti kuo didesnę pyrago dalį.  Tačiau siekis tiesiog „įsisavinti“ pinigus periferijų nestiprina. Trūksta planavimo, kalbėjimosi, strategijos, kaip padalinti turimas lėšas, kad jos būtų tikslingai panaudotos.  Regionų atstovai turi priimti KOLEKTYVINIUS sprendimus, kurioje savivaldybėje turėtų atsirasti arena, kurioje sporto centras, kurioje teatras ir pan. Tokiu būdu vyktų judėjimas tarp miestų, nes kompleksai būtų statomi pasitelkus strategiją, tikslingai pasirinkus vietovę, taip užtikrinant gyvenvietės gyvybingumą.  

Galvoti apie regioninės politikos stiprinimą ir imtis veiksmų reikia jau šiandien, kol nuo didmiesčių nutolusiuose rajonuose dar liko kam auginti vaikus. Viena iš strategijų galėtų būti jau viešojoje erdvėje nuskambėjusi idėja - ekonominio gyvenimo centrai. Išskirkime vietas, kuriose dar verda veiksmas, kurios pasižymi gera infrastruktūra, kurios gali pritraukti užsienio ir vietos investicijas, kuriose dar pilnos mokyklos. Tokių vietovių Lietuvoje tikrai galima atrasti. Ir imkimės priemonių, kad jos klestėtų, o tai įgyvendinti padėtų laisvas darbo jėgos judėjimas iš vienos gyvenvietės į kitą. Tie žmonės, kurie savo regione negali rasti darbo, 50-80 km spindulių galėtų dirbti viename iš tokių ekonominio gyvenimo centrų, o kelionė iš darbo į namus turėtų būti kompensuojama. Tokiu būdu keliuose Lietuvos regionuose būtų atkurtas aktyvus ekonominis gyvenimas, o žmonės iš aplinkinių ir atokesnių gyvenviečių būtų aprūpinti darbu ir nuolatinėmis pajamomis. 

Viena naujai įsikūrusi įmonė gali smarkiai prisidėti prie regiono atsigavimo.  Puikiausias pavyzdys - Pabradėje savo veiklą vystanti bendrovė, kuri sukūrė daugybę darbo vietų ne tik vietiniams, tačiau samdo darbuotojus ir iš Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos bei Molėtų rajonų. Puiku, kad yra įmonių, kurios regionuose įžvelgia potencialą, tačiau, kita vertus, kodėl įmonės turėtų norėti čia vystyti savo veiklą? Juk ir sostinėje, ir provincijoje mokesčiai tokie patys, keliai vienodi, o didmiestyje kelis kartus paprasčiau rasti darbuotojų. 

Taigi, kad kol kas regiono kaip lokacijos verslui rinktis neapsimoka. Todėl nereikia bijoti būti išskirtiniais ir metas pagalvoti apie ypatingas sąlygas verslui provincijose. Galbūt įmones vystyti veiklą regionuose paskatintų, pavyzdžiui, galimybė 10 metų nuo veiklos pradžios nemokėti pelno mokesčio, o mažas įmones nuo šio mokesčio atleisti visam laikui. Tokios sąlygos įmonėms tikrai būtų patrauklios, o palanki mokesčių sistema gali tapti esminiu faktoriumi, kuris verslą paskatintų atkreipti dėmesį į atokesnes savivaldybes. Palengvinus sąlygas verslui kurtis nuo didmiesčių nutolusiose vietovėse, būtina užtikrinti, kad atsirastų kam šiose įstaigose dirbti.  Galima darbuotojų ieškoti gretimuose miesteliuose,  tačiau taip pat verta pamąstyti apie patrauklesnių gyvenimo sąlygų sukūrimą mažesnėse savivaldybėse. 

Didelė paskata būtų palengvintos galimybės būstui įsigyti. Sostinėje ir kituose didmiesčiuose butų kainos, jau galima sakyti pasiekė savo piką. Nedaugelis be ilgų metų taupymo gali bent pradėti mąstyti apie nuosavą būstą. O štai regionuose nekilnojamojo turto kainos žymiai mažesnės. Palengvinus sąlygas jam įsigyti arba net suteikus tam tikrą pradinio įnašo sumą, žmonėms regionai taptų patrauklesne vieta gyventi ir auginti vaikus. 

Kita vertus, periferijos neturi laukti iš dangaus nukrisiančių pinigų ar jas išgelbėsiančio mesijaus. Jos ir pačios turi dirbti bei ieškoti galimybių, kaip pritraukti investicijas, kaip išnaudoti savo vietos potencialą, kaip pritraukti turistų ir surasti savo išskirtinumą. Puikiausias pavyzdys - Anykščiai, kurie, pastačius Medžių lajų taką, sutraukė būrį keliautojų ne tik iš Lietuvos, tačiau ir iš užsienio. O juk čia atvykę turistai ieško ir kur pavalgyti, ir kur nusipirkti suvenyrų, ir kur pamatyti daugiau objektų. Ši Lietuvos vietovė atrado savo išskirtinumą, tapo traukos objektu, įdomia vietove, kurią daugelis nori pamatyti. Atvykstančių turistų antplūdis atgaivino verslus, paskatino atsirasti naujas įmones. Miestas ėmė gyvuoti, žmonės iš naujo atrado Anykščius.

Drąsi verslo idėja išvystyta Švenčionių rajone, Adutiškyje, kur nuspręsta įkurti senelių namus. Šioje vietovėje sąnaudos pigesnės nei didmiestyje. Senoliai gali mėgautis gamta, švariu oru, o siūlomos paslaugos tokios pačios kaip ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar pan. Atsiradus senelių namams, iš karto reikia pagalvoti apie viešbutį, kuriame galėtų apsistoti tėvų ar senelių aplankyti atvykusios giminės, restorano, kuriame jie galėtų pavalgyti ir daugelio kitų paslaugų. Taigi iš karto atsiranda naujų darbuotojų poreikis. O kodėl tokia idėja nepasinaudojus ir jos neišvysčius plačiau? Juk Lietuva pasižymi turtinga gamta, nuostabiais ežerais, įspūdingomis panoramomis. Regionuose įkūrus daugiau tokio pobūdžio vietų ir „nusitaikant“ ne tik į Lietuvos, tačiau ir užsienio rinką, periferijos galėtų tapti patrauklia vieta poilsio norintiems ne tik mūsų tėvams ar seneliams -  danas, britas, belgas ar kitos tautybės žmogus su savo pensija čia galėtų puikiausiai gyventi, o tuo pačiu gauti aukštos kokybės priežiūrą, nesijaustų vienišas ir būtų apsuptas natūralaus gamtos grožio. 

Taigi, atokesnės gyvenvietes turi atrasti savo konkurencinį pranašumą, nes kitu atveju, nieko nedarant jos išnyks, taps pašalpų gavėjų kolonijomis arba ištisais pensionatais. Jau seniai regionai galėjo būti paversti traukos centrais, tačiau laiku nesustabdytas vidinės migracijos traukinys jau įsibėgėjo. Kad provincijose egzistuotų ekonomika, virtų gyvenimas ir tėvai ten norėtų auginti savo vaikus pirmiausia reikia turėti viziją, pasirinkti kryptį, kuria bus einama, regionų atstovai turi kalbėtis tarpusavyje, derinti veiksmus, sukurti planą ir strategiją. Taip pat būtina įsteigti instituciją, kuri prisiimtų atsakomybę už visą (įskaitant ir vidinę) migracijos politiką, kuri teiktų pasiūlymus ir koordinuotų jos įgyvendinimą.  Pavėluota reakcija Tėvynei kainavo pustuštę Lietuvą, tačiau dar turime gyvybingų vietovių, kurias galima paversti ekonominio gyvenimo centrais. 

Šarūnas Birutis, l.e.p. Darbo partijos pirmininkas