Irena Mažutienė - Darbo partijos narė, kuri užsiima tapymu. Šiuo metu darbietė yra sukūrusi daugiau nei 200 paveikslų. Irena neišmeta net ir tų darbų, kurie, kaip pati sako, nepavyko. Ji viską saugo ir kaupia, nes kiekvienas paveikslas suteikia jai džiaugsmo. O jos darbais galima pasigėrėti ir rengiamose parodose.Taigi su I. Mažutiene kalbamės apie jos hobį - kaip jis gimė, jos naudojamą techniką ir kūrybos procesą.
Irena, papasakokite, kaip pradėjote tapyti paveikslus?Pirmąjį paveikslą nutapiau prieš beveik dvejus metus. Tuo metu buvau Vokietijoje. Viskas nutiko labai spontaniškai. Apsipirkinėjau parduotuvėje ir pamačiau pieštukus. Pagalvojau, kad trūksta mano gyvenime spalvų, tad nors laikraštyje žodžius pasibrauksiu. Nesijaučiau nei vieniša, nei pavargusi, tiesiog buvo toks gyvenime momentas. Pradėjau žaisti su spalvomis, piešti, tada išbandžiau ir vandeninius dažus, su kuriais piešiu iki šiol.
Kai pradėjote piešti, ar bandėte mokytis šio meno profesionaliai?Mano pusseserė yra baigusi dailės mokyklą. Ji bandė mane mokyti, aiškinti, kaip naudoti šešėlius, kur kokių potėpių reikia, tačiau po kelių pamokų aš supratau, kad negaliu taip tapyti. Mano darbuose šešėliai krenta ten, kur jaučiu, kad jie turi būti, kur man pačiai gražu ir miela širdžiai.
Kokia tematika vyrauja Jūsų darbuose?Piešiu ir ant drobių ir ant popieriaus. Kaip kartais juokauju, kai reikia išvalyti teptukus, tuomet piešiu abstrakcijas ir joms panaudoju visas likusias spalvas. Bet iš tiesų labiausiai mėgstu piešti gamtą, vandenį, jūrą. Piešiu ir tai, ką matau. Neseniai buvau Šventojoje, taip gimė paveikslas, kuriame pavaizduota jūra ir saulėlydis. Taigi piešiu ne tik apimta jausmo, iš idėjos, tačiau ir matytus, mane sužavėjusius vaizdus.
Ar Jums reikalingas įkvėpimas?Be abejo. Kiekvieną dieną negaliu piešti. Kartais pasiimu dažus, tačiau spalvos neklauso, ima tarpusavyje pjautis, matyt, reikia jausmo ir išgyvenimų, kad galėtum sukurti kažką gražaus. Ir dar vienas svarbus dalykas - kuomet tapau, privalau būti viena, šalia negali būti žmonių. Muzika man netrukdo, priešingai, kartais padeda sukurti reikiamą nuotaiką, tačiau kambaryje turiu būti tik aš ir drobė.
Ar esate išmetusi nors vieną savo paveikslą? Ar yra nepavykusių kūrinių?
Be abejo, kad turiu ir nepavykusių kūrinių, tačiau išmetusi nesu nė vieno. Viską saugau savo kambaryje - darbus, kuriuos piešiau ant paprasto popieriaus, o jų esu sukaupusi apie 200, sudėjau į įmautes ir susegiau į segtuvus, o drobės, kurių yra apie 30, taip pat saugiai laikomos namuose. Keletą geresnių darbų esu net įsirėminusi.
Kiek laiko jums užtrunka nutapyti vieną paveikslą?Vieną paveikslą tapau nuo valandos iki trijų. Dažniausiai, kaip padarau, taip ir lieka, nes kai imu taisyti, tuomet dažniausiai paveikslas gaunasi visai kitoks, nei įsivaizdavau. Bet, jeigu paveikslo koncepcija sudėtingesnė, kartais tenka prie jo ir keletą vakarų praleisti. Būna, kad maišau spalvas, o iš ryto matau, kad vietoje mėlynos gavosi žalia, tuomet ir vėl tenka sėsti prie paveikslo, juk nepaliksi žalio dangaus. Tenka klaidas taisyti, kuomet iš karto nesigauna kaip tikėjausi.
Tapote tik savo asmeniniam archyvui, ar ir parodas organizuojate?Esu surengusi keletą parodų. Neseniai viena paroda buvo eksponuojama Šilutės bibliotekoje, keletą kitų buvo galima pamatyti Pašyšiuose bei Balčiuose, o ateityje planuoju surengti dar keletą parodų.
Dėkojame už pokalbį.
Partija