Po Antrojo pasaulinio karo, nusinešusio milijonus gyvybių, tam, kad žemėje visam laikui įsivyrautų taika Europoje kūrėsi tarptautinės institucijos, apimančios aukščiausias valstybių institucijas, tokias kaip parlamentai, ministrų kabinetai ir kt. Taip 1949 m. įsikūrė Europos Taryba, šiandien vienijanti 48 valstybes, kurių parlamentarai keturis kartus metuose susirenka į darbo sesiją Strasbūre. Pagrindinis darbo tikslas – užkirsti kelią karams, taikiai spręsti problemas, ginti žmogaus teises gyventi saugiai, demokratiškai rinkti valdžią savo šalyse.
Strasbūre, kuris yra vadinamas Europos sostine, posėdžiauja Europos Parlementas, įsikūręs Žmogaus Teisių Teismas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) priimti sprendimai privalomi visoms į ją įeinančioms valstybėms. Jau aštuntus metus atstovaudamas Lietuvą ETPA, vis aiškiau matau, kad tarp visų „lygių“ egzistuoja lygesni. Visų pirma, didžiosios Europos valstybės, kurios mažąsias mokydamos idealistinės moralės, pačios tarpusavyje bendrauja besiremdamos pragmatiškumo ir materialinės naudos kriterijais bei Rusija, kuri prieš dešimtmetį okupavo dalį Gruzijos, o prieš du metus pradėjo karą ir užėmė dalį Ukrainos teritorijos. Tuo metu ETPA virė aistros, ar pašalinti Rusiją iš šios organizacijos, ar atimti iš jos delegacijos narių balsavimo teisę. Buvo nutarta, kad kol Rusija neišves savo kariuomenės iš užimtos Ukrainos teritorijos, atimti Rusijos delegacijos narių balsavimo teisę. Po šio sprendimo Rusijos delegacija protestuodama paliko ETPA posėdžių salę ir šios organizacijos veikloje nedalyvauja iki šiol.
Mane tada nustebino, kad balsuojant rezultatas nebuvo priimtas didele balsų persvara, o kai pradėjome nagrinėti balsavimo rezultatus paaiškėjo, kad rezultatą nulėmė mūsų mažųjų, buvusių sovietinio ir socialistinio lagerio šalių, balsai.
Didžiosios Europos valstybės ir net ETPA tuometinis prezidentas prancūzas J. C. Mignon nenorėjo agresorei Rusijai taikyti jokių, net ir menkiausių, sankcijų.
Paprastai ETPA sesijose svečių teisėmis lankosi daugybė pasaulio politikos įžymybių, bet šioje didžiausia „žvaigždė“ buvo prieš dvi savaites iš Rusijos kalėjimo paleista Ukrainos parlamentarė ir ETPA narė Nadia Savčenko. Dabartinės asamblėjos prezidentas ispanas P. Agramuntas pirmajame posėdyje atlikęs teikiamus formalumus, aptaręs darbotvarkę ir nustatęs reglamente pasisakymų trukmę – 5 min., pirmajai žodį suteikė Nadiai, pareiškęs, kad ji gali kalbėti tik 2 min. Manęs tai nenustebino, nes tai buvo tas pats žmogus, kuris praėjusioje sesijoje įvairių šalių parlamentarams pareikalavus spręsti kolegės ETPA narės, turinčios neliečiamybės statusą, paleidimo iš kalėjimo klausimą, pasakė, kad tai Ukrainos ir Rusijos tarpusavio derybų reikalas...
Prezidentas P. Agramuntas šioje sesijoje pasiūlė papildyti darbotvarkę diskusija apie parlamentinį bendradarbiavimą, kuriai niekas lyg ir neprieštaravo. Tik vėliau paaiškėjo, kur šuo pakastas. Ogi diskusijos turinys - apie Rusijos susigrąžinimą į ETPA! Kai suskubome užsirašyti diskusijai, paaiškėjo, kad esame sąrašo pabaigoje ir vargu, ar mums užteks laiko. Pradžioje kalbėję didžiųjų Europos valstybių politikai kvietė dialogui su Rusija, kalbėjo apie būtinybę bendrauti su šia šalimi, nes be jos mūsų organizacija nepilnavertė. Tiems, kurie norėjo pasakyti, kad visiems galioja vienodos taisyklės, pasisakyti diskusijoje neužteko laiko.
Kadangi pagal rotacijos principus Europos Tarybai pradeda pirmininkauti Estija, darbotvarkėje buvo numatytas šios šalies premjero T. Roivo pasisakymas ir atsakymai į klausimus. Normali kasmetinė procedūra, bet štai prasideda didžiųjų Europos šalių klausimai:
- Kaip taikysitės su Rusija?
- Ar žinote, kad dėl embargo Rusijai sumažėjo mūsų šalių BVP, nes praradome Rusijos rinką?
- Kodėl Pabaltijyje tiek NATO kariuomenės su kuria jūs erzinate Rusiją?
Visada žaviuosi estų šaltakraujiškumu, bet šiuo atveju galvoju kitaip. Negi jūsų sočių, šiltai aprengtų didžiųjų Europos valstybių gatvėse turi atsirasti rusų tankai, kad atsitokėtumėte, jog karų ir žmonių aukų šiame pasaulyje daugiau neturėtų būti? Ne mes mažieji, o jūs didieji sukeliat karus, kalbėdami viena, o darydami kita.
N. Savčenko bendravo su įvairių valstybių frakcijų nariais. Bendravo ji ir su lietuviais:
- Noriu jumis, Lietuvos delegacijos nariams, ir visiems Lietuvos žmonėms, kurie savo palaikymu suteikė man stiprybės ir darė viską, kad vietoje 22 įkalinimo metų nelaisvėje išbuvau tik du, padėkoti.
Paskutinę sesijos dieną su N. Savčenko bendravome kaip geri draugai:
- Klausykite, aš pirmą kartą tokiame renginyje ir su jumis lietuviais jaučiuosi labai gerai. Bet kartais atrodo, kad kai kurių valstybių atstovai tavęs negirdi – sako viena, galvoja antra, o daro trečia, o tiksliau - nieko nedaro.
- Žinai, Nadia, kai šios organizacijos vadai pasitinka tave žodžiais „sveiki atvykę į laisvės, teisingumo ir demokratijos namus“ man kartais norisi garsiai rėkti: „Nemeluokit!“. Kartais su kolegomis iš buvusių sovietinių respublikų pasijuntame lyg susidūrę su ufonautais. Gerai, kad mes Europos mažieji mokame susivienyti ir nubalsuoti taip, kaip reikia mūsų valstybių žmonėms, o ne taip, kaip reikia didiesiems.
Partija