Praėjęs savaitgalis Europoje vėl pažymėtas teroristų, perversmininkų nusineštomis žmonių aukomis. Pirmiausia, Prancūzijos kurorte Nicoje sunkiasvoris sunkvežimis, vairuojamas nestabilios psichikos islamisto, kuriam buvo sumokėta 100 tūkstančių eurų, traiškė žmones miesto gatvėse.
Čia man pirmiausia kilo klausimas, ką veikė Prancūzijos specialiosios tarnybos, jei tuo metu, pasak Nicos mero, mieste tvarką prižiūrėjo tik 60 policininkų. Anot žydų saugumiečių pastebėjimo, jei mes taip dirbtume, tai Izraelio valstybės jau seniai nebūtų. Bet labiausiai sukrėtė kitkas. Prancūzijai, Europai, Pasauliui tai jau nebuvo šokas kaip žurnalistų sušaudymas „Charlie“ redakcijoje, masinis teroro aktas Paryžiuje, įvykiai Briuselyje. Tai jau nieko nestebino. Žmonės ėmė priprasti prie tokio gyvenimo ir tokių dienos naujienų.
Globalus pasaulis „susitvarkė“. Jei anksčiau Lietuvą nuo Rusijos skyrė tūkstančiai kilometrų, tai dabar tik kelios valandos skrydžio lėktuvu. Viskas, kas vyksta pasaulyje, vieną dieną palies ir mus. Sirijos, Libijos, Irako karų pasekmės, religijų ir civilizacijų susidūrimus mes pajusime, o gal jau ir pajutome Lietuvoje.
O dabar apie sužlugusį karinį perversmą Turkijoje. Lietuvą su šia šalimi jungia poilsiniai, turistiniai, verslo ryšiai ir todėl kas ten dedasi, mums tikrai ne vis vien.
Nuo Turkijos įkūrėjo M. K. Atatiurko laikų armija šalyje visuomet buvo svarbus šios valstybės garantas. Ir, reikia pasakyti, demokratijos garantas, kuris visada palaikydavo politinės, o ne religinės-islamistinės valdžios pusę. Bandymai pavaizduoti, kad perversmininkai buvo Islamo valstybės pasekėjai, man neatrodo įtikinantys, nors tai būtų tas ryšys, kuris jungtų žudynes Nicoje ir Turkijoje.
Esu lankęsis NATO karinėje bazėje Izmire ir seku įvykius šioje šalyje.
Prezidentas R.T. Erdoganas nebuvo populiarus Turkijoje žmogus, kuris siekė absoliučios valdžios. Apie tai pasakodavo ir į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijas atvykę šios šalies atstovai.
Turkija – NATO narė ir šalis, siekianti narystės ES. Bet štai pučistai pralaimėjo ir reitingai bei turkų žmonių simpatijos jau R.T. Erdogano pusėje. Pastarasis pučo kurstymu apkaltina JAV, NATO narę, ir sulaukia Rusijos prezidento V. Putino skambučio, o čia jau man darosi nejuokinga. Turkijos prezidentas įsako suimti tūkstančius tariamų pučo organizatorių, tarp kurių – ne tik kariškiai, bet ir teisininkai, prokurorai, kuriems šalies vadovas siūlo taikyti mirties bausmę, nors Konstitucija tai draudžia. Bet kokiu atveju, nevykęs valstybės perversmas naudingas tik šios šalies prezidentui.
Nesu sąmokslų teorijų šalininkas, bet nepaneigsi, kad kartais jos pildosi. Aštuntus metus dirbdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, ne kartą lankiausi saugumo kursuose Maršalo studijų centre JAV karinėje bazėje Vokietijoje, kur šalia viso kito nagrinėjamos ir įvairių perversmų schemos. Klasika – norint paimti valdžią, pirmiausia užimamas „paštas, telefonas, telegrafas“.
Turkijos kariškiai ne diletantai ir ne tie, kurie daro tokias klaidas, kurias darė tariami pučistai. Užimama teritorija, bet ji veikia. Veikia mobilus ryšys, internetas. Paprastai sąmokslo rengėjai viską apmąsto, apskaičiuoja, o neišmąsto, kad į Stambulo gatves išėję tūkstančiai sustabdys važiuojančius tankus. Įdomumo dėlei prisiminsiu, kad paskutinis karinis perversmas Turkijoje įvyko be kariškių gatvėse. Prezidentas buvo iškviestas karinės vadovybės ir jam paprasčiausiai buvo pasakyta dingti!
Tai, ką mačiau per televiziją, labiau priminė pučo imitaciją, diletantų nevykėlių darbą ar Holivudo filmą su visais specialiaisiais efektais. Sako „velnias gyvena smulkmenose“, bet čia jau ne smulkmenos. Kažkas čia ne taip.
Sakoma, kad žmogus, priimdamas sprendimus, vadovaujasi protu ir jausmais. Stebėdamas ir analizuodamas, kas vyksta pasaulyje, Europoje, negaliu atsikratyti nuojautos, kad esame prie kažkokių labai didelių permainų ar politinių kataklizmų ribos. Užaugo nauja karta, kuri nėra mačiusi karo. Nuo 2005 metų atstovauju Lietuvos Seimui ETPA, Strasbūre. Per tą laiką šiame mieste, kuris save vadina Europos sostine, geometrine progresija išaugo ginkluotų automatiniais ginklais kariškių, policininkų, įvairių gatvėse išmaldos prašančių pabėgėlių skaičius. Bet svarbiausia, ko čia anksčiau niekad nebuvo – žmonių agresyvumas.
Niekada amžinai neišgyvena jokia imperija. Ir visai nesvarbu, ar tai Roma, ar buvusi SSRS. Po „Brexito“ braška Europos Sąjunga, konfliktuoja NATO šalys. Ar Lietuva šioje situacijoje yra pasiruošusi išlikti? Ateities šešėliai visada krenta atgal...
Partija