Tikriausiai visi sutiks, kad pagrindinė praėjusios savaitė aktualija buvo kandidato į JAV prezidentus D. Trampo pasakyti žodžiai, kad jei Rusija užpultų Pabaltijo šalis, tai JAV nebūtinai turėtų jas ginti. Mūsų Prezidentė, užsienio reikalų ministerijos atstovai šoko aiškinti, kad mes ne taip supratome, kad viskas gerai, bet aš tiesiog klausiau, ką sakė D. Trampas, o ne mūsų politinio elito išvedžiojimų.
Kažkada visi plojome, kai atvykęs į Lietuvą JAV prezidentas D. Bušas kalbėjo, jog mūsų šalį užpuolę priešai iš karto taps JAV priešais. Bet ir tuomet mano mintys grįždavo atgal.
Atgavus nepriklausomybę, draugo paprašytas vedžiojau iš JAV atvykusių kinematografų grupę po Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimo vietas. Filmavome bunkerių, susirėmimų su NKVD kariuomene vietas, kalbinome tų įvykių liudininkus. Taip atsiradome Perlojoje, Adolfo Baublio, žinomo Dzūkijoje partizanų vado Merkio, žmonos Onos namuose.
- Jei šie žmonės amerikiečiai, pasakyk, Gediminai, kad tegul jie dingsta iš mano kiemo. Tai jie mūsų vyrams ir sūnums žadėjo, kad laikykitės vyrai, mes jus išvaduosime per Kalėdas, po to per Velykas. Mūsiškiai kovėsi - žuvo, o jie taip ir nepasirodė...
Tą kartą, nors Ona Baublienė ir atsisakė kalbėtis su amerikiečiais, išsiskyrėme taikiai, nors to pokalbio nepamiršau.
Sąjūdžio metais, kai visi galvojome apie valstybės ateitį ir savo geresnį gyvenimą, man labiausiai patiko mintys apie Lietuvą kaip tarpininką tarp Rytų ir Vakarų. Iš esmės Sovietų Sąjungoje mes ir buvome ,,vakariečiai". Iš kitos pusės, pragyvenę šioje imperijoje 50 metų, puikiai suvokėme ir išmanėme ,,rytietišką" mentalitetą. Išmok ,,rytų" ir ,,vakarų" kalbas, šių laikų technologijas ir lietuvis turės darbą savo šalyje. Bet čia dar reikia ir gerų santykių su šiais abiem kaimynais. O čia mums išminties ir pritrūko. Sugebėjome susipykti su visais aplinkui. Niekinome viską, kas buvo susiję su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis ir lankstėmės viskam, ką sakė "vakarai".
Atstovaudamas Lietuvai ETPA, ne kartą girdėjau replikas, kad Amerika čia kalba Lietuvos lūpomis. Negražus posakis, bet kartais jo paneigti negalėdavai.
Praėjusią savaitę mūsų šalies Prezidentė sukvietė visus Lietuvos ambasadorius ir užsienio reikalų ministerijos darbuotojus į tris dienas vykusį suvažiavimą, kurio metu diplomatai turėjo kalbėtis su politikais apie diplomatinės tarnybos uždavinius, Lietuvos užsienio politiką ir iššūkius.
Atrodo puiki proga rimtam dalykiniam pokalbiui apie didėjančią politinę įtampą pasaulyje, po „Brexito“ per siūles braškančią Europą, nesutarimus tarp NATO valstybių, ar diskutuoti apie santykių su JAV dinamiką, jei laimėtų D. Trampas, su savo nerimą mums keliančiais pareiškimais.
Galų gale svarbiausia gauti iš ambasadorių informaciją apie tikrą padėtį jų reziduojamose šalyse, kad galėtume strateguoti šalies užsienio politikos ateities veiksmus. Būdama maža šalis, neturinti realios karinės finansinės - ekonominės galios, Lietuva turi elgtis labai išmintingai.
Deja, man pasirodė, kad šis susitikimas pasibaigė kryžiuko padėjimu metų darbotvarkėje. Buvo abstrakčiai kalbėta apie Lietuvos ekonominį konkurencingumą, šalies žinomumo, kad būtų galima pritraukti daugiau užsienio investicijų, didinimą. Kalbėta ir apie šalies saugumo problemas, kad būtų identifikuotas ir dekonstruotas melas ir propaganda, nukreipti prieš Lietuvą ir ES. Man pasirodė, kad šalies vadovai, kurie atsakingi už mūsų valstybės užsienio politiką, vis dar gyvena vakarykščia diena, kai pasaulyje viskas atrodė ramu ir aišku. Dabar taip elgtis - klaida, kuri mums atsilieps ateityje. Ne veltui vis reikia prisiminti, kad ateities šešėliai visada krenta atgal.
Kai kažką kritikuoji, visada turi siūlyti savo problemų sprendimo būdą. Mano nuomone, būtina gerinti santykius su savo artimiausiais kaimynais. Net su broliais latviais jie turėtų būti daug artimesni ir šiltesni, na, o svarbiausia, kad turime pagaliau suprasti, kad Rusija, Baltarusija buvo ir bus, ir mes jų savo veiksmais ir kritika tikrai nepakeisime. Praėjusią savaitę mūsų užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pasakė, kad mes ne ,,rusofobai", mes - ,,kremliausfobai". Gal ir teisinga, bent jau lyginant su Prezidentės D. Grybauskaitės pasakymu, kad Rusija - teroristinė valstybė. Tai jau mūsų diplomatijos žingsnis į priekį. Tik pamėginkite tai pasakyti eiliniam rusui. Išverčiu: ,,rusus mylim, bet jūsų valdžios ne" arba ,,baltarusiai geri, bet Lukašenka - tironas".
Man atrodo, kad nei su Rusija, nei su Baltarusija po tokių pasisakymų santykių nepagerinsime.
Partija