Norėčiau papasakoti trumpą istoriją apie meilę, kuri, deja, liūdnai baigėsi. Nuo ma­no, kaip Seimo nario, pir­mo­sios ka­den­ci­jos pra­džios, tai yra dau­giau nei per pen­ke­rius me­tus, bu­vau pa­ra­šęs dau­gy­bę laiš­kų ir krei­pi­mų­si į Už­sie­nio rei­ka­lų bei So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jas. Klau­siau mi­nist­rų Vy­riau­sy­bės va­lan­do­se dėl mo­ters, ku­ri vi­są gy­ve­ni­mą są­ži­nin­gai dir­bo Lie­tu­vo­je, ta­čiau prieš pen­si­ją iš­te­kė­jo už uk­rai­nie­čio ir iš­va­žia­vo gy­ven­ti su juo į Uk­rai­ną. Ten ji sulaukė pensinio amžiaus, ta­čiau vy­ras mi­rė ir šešiasdešimtmetė mo­te­ris grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Dėl tų ne­lem­tų po­ros me­tų, gy­ven­tų Uk­rai­no­je, ir dėl ne­pa­ju­di­na­mų tarp­tau­ti­nių su­tar­čių jai te­ko gau­ti ne Lie­tu­vo­je per 30 me­tų už­dirb­tą pen­si­ją, o Uk­rai­nos ski­ria­mą iš­mo­ką — 103 Lt per mė­ne­sį. To­kių žmo­nių Lie­tu­vo­je, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, yra per šim­tą. Per šiuos pen­ke­rius me­tus ir ankstesnė socialdemokratų Vyriausybė, ir dabartinė — konservatorių, man nuo­lat ža­dėjo, kad tarp­tau­ti­nės su­tar­tys bus per­žiū­rė­tos, kad bus da­ro­mos tam tik­ros iš­im­tys, ta­čiau kiek­vie­ną sy­kį, kreip­da­ma­sis iš nau­jo, su­lauk­da­vau to pa­ties at­sa­ky­mo: bus per­žiū­rė­ta, bus svars­to­ma ir pa­na­šiai.

Visus tuos metus pats, kiek galėjau, padėdavau šiai moteriškei pinigais, kartu su ja tikėdamasis ir laukdamas, kad Vyriausybė pagaliau atkreips dėmesį į šią problema ir užtikrins orią senatvę savo jėgas Lietuvai atidavusiam žmogui. Deja, kar­tais tiems per­žiū­rė­ji­mams jau bū­na per vė­lu, nes po­nios Liu­ci­jos, mo­kė­ju­sios gy­ven­ti už 100 Lt per mė­ne­sį, jau nė­ra, ji iš­ėjo prieš 10 dienų, taip ir ne­su­lau­ku­si kon­kre­čių spren­di­mų ir dė­me­sio sa­vo pro­ble­moms ir gy­ve­ni­mui ..., o jai buvo tik 68 metai.

Mes esa­me įpra­tę kal­bė­ti abst­rak­čiai, bet daž­nai pa­mirš­ta­me, kad mū­sų vals­ty­bė su­si­de­da iš kiek­vie­no žmo­gaus, taip pat ir amžinatilsį po­nios Liu­ci­jos, ku­ri ne­su­lau­kė spren­di­mo nė iš vie­nos val­džios. Nė vie­nas per šiuos pen­ke­rius su pu­se me­tų bu­vęs už­sie­nio rei­ka­lų ir so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ras ne­krei­pė dė­me­sio į šią pro­ble­mą. Aš nuo­šir­džiai ti­kiuo­si, kad tie žmo­nės, ku­rie tie­siogiai at­sa­kin­gi už ne­pri­im­tus spren­di­mus, gal­būt dar kar­tą pa­mąs­tys apie tai, ką reiš­kia dirb­ti sa­vo vals­ty­bei, ne kal­bė­ti lo­zun­gais ir pa­ža­dais, o pa­da­ry­ti nors ką kon­kre­taus Lietuvos žmo­nėms.

Seimo Darbo partijos frakcijos narys
Saulius Bucevičius