Vykdomos apskričių reformos tikslai gražūs — mažiau biurokratijos, mažiau išlaidų valdymui, daugiau pinigų biudžete. Vis tik už fasadinės reikalo pusės slepiasi nemažai klausimų, į kuriuos aiškių atsakymų, deja, Vyriausybė neturi. Vienas jų sukasi apie visų mūsų brangiausią turtą — žemę.

Valstybinės žemės likimas teoriškai lyg ir aiškus — miestų ribose esantys plotai pereina savivaldybių, kaimo vietovėse — Nacionalinės žemės tarnybos žinion. Tačiau situacijos paprastumas apgaulingas. Pasirodo, kad niekas Lietuvoje tiksliai ir negali pasakyti, o kiek gi iš tikrųjų yra valstybinių sklypų, juo labiau — tikslių tų sklypų išmatavimų.

Lyg ir esama prielaidų — žinome rajono teritoriją, atimame privačią žemę, nacionalinius ir regioninius parkus, vandens telkinius, panaudai perleistą žemę... Sutikime, kad tokių ir panašių metodikų atveju paklaida, švelniai tariant, neišvengiama. Kaip teigia patys valdininkai, „žinome hektarų, bet ne arų tikslumu“. Paklaida galbūt tebus arai vienoje seniūnijoje, tačiau virs hektarais rajono ribose ar tūkstančiai hektarų Lietuvos mastu. Galų gale net ir arai, ypač esantys didžiųjų miestų prieigose, yra vertingas visų mūsų turtas, turintis tarnauti visuomenės interesams.

Atrodytų elementaru — bet kuris padorus šeimininkas žino, kiek ir kokio jis turto turi. Deja, prisidengdama atsakymu „pinigų nėra“ valstybė taip ir nesuregistravo visų, jai priklausančių sklypų, neatliko geodezinių matavimų, tačiau drąsiai pradėjo reformą. Matyt, eilinį kartą vadovaujamasi šūkiu „nebus taip, kad nebūtų niekaip“.

Net jeigu tikėsime visų valdininkų sąžiningumu, vien jau Vyriausybės sudaryta prielaida „pradingti“ vienam kitam žemės ploteliui, yra nedovanotina klaida. Atsakomybės už viešąjį interesą stoka lėmė tokią dviprasmišką situaciją, deja, laimėtojas šioje istorijoje ir vėl nebus visuomenė.

Seimo Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys